Tarptautinė menininkų paroda

Kelionė į Kalkutą nebuvo turistinė – menininkai su dar dviem kolegomis iš Lietuvos buvo pakviesti į tarptautinę menininkų parodą („International art meet“), skirtą vieno žymiausių Indijos rašytojų ir kompozitorių Rabindranato Tagorės šimtas penkiasdešimtosioms gimimo metinėms paminėti.

Tarptautiniame renginyje dalyvavo dvidešimt dailininkų iš vienuolikos valstybių, tokių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Danija, Vokietija, Švedija, Kenija ir kitos. Menininkai prisimena, kad pristatydami atvykėlius organizatoriai nesikuklino ir svečius apdovanojo „garsiausių pasaulio dailininkų“ titulu. Vyrai juokauja, kad niekas ir nedrįso ginčytis dėl „garsiausiųjų“ vardo.

Renginio esmė – tarptautinė paroda. Kiekvienas dalyvis atsivežė po penkis darbus, kurie buvo eksponuojami Tagorės galerijoje. Tokio masto renginys Indijoje vyksta ne kasmet, todėl greitai sulaukė ir stambių rėmėjų, ir žiniasklaidos bei politikų dėmesio.

Vakarienė ir išskirtinis dėmesys lietuviams

Įsivaizduokite, kad šią akimirką, kol skaitote šį rašinį, svarbiose Kalkutos įstaigose ant sienų puikuojasi lietuvių dailininkų tapyti darbai. Kita vertus, to įsivaizduoti nereikia, tai – faktas. Antanas Obcarskas džiaugiasi, kad lietuvių kūryba buvo įvertinta ir paliko įspaudą Indijos dailės metraštyje.

„Galime pasigirti savo sėkmė. Dvi dienas dalyvavome kūrybinėse dirbtuvėse. Mums buvo duotos patalpos, visos medžiagos: drobės, dažai, molbertai ir t.t. Kiekvienas dalyvis turėjo nutapyti bent porą darbų savo pasirinkta tematika. Mūsų grupėj buvo apie dvidešimt žmonių, tai iš viso nutapėme keturiasdešimt paveikslų. Šie „švieži“ darbai buvo skirti rėmėjams, kaip padėka. Mano abu nutapyti paveikslai liko galerijoje – juos išsirinko pagrindiniai organizatoriai. Vienas paveikslas dabar kabo viceprezidento kabinete, kitas – biure. Eugenijaus Nalevaikos kūrinį išsirinko „Indian Times“ redaktorius. Tikrai labai malonu, kai tavo darbas įvertinamas ir išsirenkamas kaip vienas geriausių“, - pasakojo A. Obcarskas.

Nežinia, ar „geriausių pasaulio dailininkų“ titulas, ar puikiai sustyguota renginio organizacija pritraukė šimtus Kalkutos smalsuolių. Milžiniški stendai miesto gatvėse, kasdieniai straipsniai vietinėje spaudoje, TV reportažai ir, žinoma, akių nuo užsienio svečių neatitraukiantys vietos gyventojai – tai tapo trijų savaičių kasdienybe. Vyrai juokauja, kad jiems bent jau nereikėjo nuolatos fotografuotis, tokia garbė teko dailininkei iš Kenijos. Matyt, juodaodžiai Kalkutoje didesnė egzotika už baltus europiečių veidus.

Kasdienybe tapo ir organizatorių jiems rodomas dėmesys. „Mūsų grupė kasdien turėjo šešias mašinas, kurios mus visur vežiojo. Iš viešbučio nuveža pietums, tada į kokį koncertą ar ekskursiją, tada vėl veža vakarieniauti į restoraną. Per tas tris savaites net pabodo valgyti tuose restoranuose: ir atvažiuoti ilgai trunka, ir pati vakarienė atima laiko. Dvidešimt žmonių – dvidešimt padavėjų. Apšokinėja, pasirūpina. Tiesa, indų virtuvė – vegetarų džiaugsmas. Įvairios košytės, daug prieskonių, ryžių ir beveik jokios mėsos. Tik keliose vietose gaminami mėsiški patiekalai. Taigi, mums, mėsavalgiams, nebuvo daug pasirinkimo“, - prisimena A. Obcarskas.

Dailininkai sako pamatę kitokią Indiją negu mūsų susikurtuose stereotipuose: kultūringą, svetingą, ryškią, šiltą, su besistiebiančiais į debesis dangoraižiais ir prabangiausiais meno centrais. Tiesa, prisimena ir tiems dangoraižiams kontrastingą skurdą, kuris, anot menininkų, nuolat alsuoja į nugarą. „Žinoma, tas skurdas labai aiškiai matyti, kiekviename žingsnyje. Indijoje tie kultūriniai, socialiniai kontrastai ypač ryškūs ir dideli. Masės žmonių gyvena tiesiog gatvėje, ant šaligatvių: ten jie ir miega, ir valgo, ir prausiasi. Varguomenė gyvena ta diena, galvoja kaip išgyventi, ką tą dieną pavalgyti. Laimei, kad Lietuvoje su tokia kritine situacija susiduriame retai“, - sakė Eugenijus Nalevaika.

Indai atrado Lietuvą, arba kodėl indui Lietuva – tarsi antri namai?

Lietuvos ir Indijos menininkus glaudūs ryšiai sieja jau ne vienerius metus. Tokia įdomi bičiulystė prasidėjo nuo tokios pat įdomios istorijos – išgelbėtų likimų istorijos. „Pagrindinė šių metų tarptautinės parodos organizatorė Babita Das prieš beveik dešimt metų Indijoje, gatvėje, sutiko beviltiškoje situacijoje atsidūrusią lietuvių porą. Savarankiškai į Indiją atvykę turistai buvo pasitikti ne svetingai: apvogti, iš jų buvo atimti visi pinigai, pasai, kontaktai. Babita jiems pasiūlė pagalbą, priglaudė, padėjo susitvarkyti grįžimo į Lietuvą dokumentus. Patys buvę menininkai greitai rado kontaktų su šalies dailininkais ir pasirūpino, kad jų gelbėtoja būtų pakviesta į Lietuvą. Taip ir užsimezgė draugystė. Ji buvo su vyru atvykusi pas mus, Palangoje surengė asmeninę parodą“, - pasakojo A. Obcarskas

Dailininkas sako, kad indams Lietuva – visai kitas, tačiau tuo pačiu metu ir artimas, pasaulis. „Pirmiausiai, jiems čia didelis poilsis, daug žalumos, mažai triukšmo, eismo. Jie mus vertina kaip tikrus europiečius. Tačiau svečiuodamiesi Lietuvoje dažnai sako, kad jaučiasi čia tarsi namuose. Visgi matomas, juntamas ryšys tarp Indijos ir Lietuvos – sanskrito kalba, indoeuropietiškas klodas. Įsigilinus net panašių žodžių ar sąskambių galima rasti“, - sako menininkas.

Nors ir jaučiamas ryšys tarp Indijos ir Lietuvos, visgi meno atžvilgiu, jo situacija abejose šalyse labai skiriasi. A. Obcarsko nuomone, tai natūralu, nes kultūros išsivystymas yra ir turi būti adekvatus šalies dydžiui. „Iš esmės meno situaciją apibrėžia žmonių kiekis ir valstybės dydis. Kiek ten yra dailininkų ir kiek žmonių gyvena, tai natūralu, kad net negalime lyginti su Lietuva. Ten veikla vyksta: teatrai, koncertai, parodos. Juk vien Kalkutoje gyventojų tiek, kiek visose Baltijos valstybėse kartu paėmus“, - svarsto A. Obcarskas.

Tai, kas liko paraštėse

Turbūt suprantama, kad visko tokiuose projektuose nesuplanuosi, o ir nereikia.... Norisi vietos improvizacijai. Du bičiuliai šelmiškai šypteli prisiminę individualiai suplanuotas keliones ir ten patirtus įspūdžius.

„Visai šalia Kalkutos yra labai populiarus turistinis paplūdimys prie Bengalijos įlankos. Mums labai norėjosi ten nuvažiuoti. Kelias dienas prašėm, prašėm ir šiaip ne taip išsiprašėm.

 Du šimtus kilometrų važiavome penkias valandas. Kitaip ten neįmanoma – milžiniškas eismas, tūkstančiai mašinų. Buvo pasakyta, kad turime išvykti būtinai mums nurodytą valandą. Iš pradžių nelabai supratome kodėl, bet pasiekus vietą viskas tapo aišku. Pasirodo, kad vienintelis kelias iki mums reikiamo viešbučio yra pajūriu, kuris didžiąją dienos dalį būna apsemtas. Galima važiuoti tik atoslūgio metu kelis kilometrus. Popiet prasideda potvynis, tai jau niekur neišvažiuosi. Reikia laukti kito atoslūgio. Tampi tarsi įkalintas kurorte“, - pasakojo E. Nalevaika.

Užtvinstantis kelias jau skamba pakankamai įdomiai ar net baugiai, tačiau tai neprilygsta vėlesnei dailininkų kelionei į Varnasio miestą. „Pasidarėm sau programą. Pasibaigus projektui trise nuskridom į Varnasį. Tai, manau, įspūdingiausias ir tikrai seniausias Indijos miestas. Išsinuomojom viešbutį ant Gango upės kranto, pačiame miesto centre. Tačiau šeimininkai, pasitikę mus kambarių balkonuose ir vaizdas pro langus, anaiptol nepriminė prestižinės miesto vietos: tiesiai už lango matyti atviras krematoriumas, o išlindus į balkoną – puola beždžionės, nagais drasko krūtinę“, - sako A. Obcarskas.    

Jei apie tai kalbėtume su fiziku, matematiku ar bet kokiu kitu, ne dailininko vaizduotę turinčiu, žmogumi, beždžionės ir liktų beždžionėmis. Tačiau A.Obcarsko preciziškai atkuriamų detalių dėka, regis, tas beždžiones ir matai, ir girdi, ir užuodi. O kur dar už lango riogsantis krematoriumas...

Dailininkas pasakojo, kad žmonės ten deginami dieną ir naktį. Pats deginimo ritualas taip pat įdomus: velionis, suvyniotas į audeklą, nešamas bambukiniuose gultuose. Paskui atliekama apiplovimo procedūra ir metamas į ugnį. Per kelias valandas sudegęs žmogus, tiksliau tai, kas iš jo liko, palaidojama čia pat – visi pelenai supilami į Gangą.

„Pirmą dieną buvo šokas, bet vėliau pripratom. Ir dūmai, ir kvapas... net patalynė nuo tų nuodėgulių buvo apsinešusi. Vieną dieną ėjau pro šoną, visai pro laužą, tai tie kvapai ir degančio žmogaus garsas...supykino“, - prisimena A. Obcarskas.

Gatvėje vaisius nokinantys bananų medžiai, šalikelėje riogsančios palmės, dangų siekiantys dangoraižiai ir, atrodo, iš niekur miesto centre atsidūręs vandens telkinys – tokią Indiją, tiksliau mažytę jos dalį, pamatė dailininkai E. Nalevaika ir A. Obcarskas.

 Prisiminę pokalbio pradžioje bandytą nupiešti Kalkutos peizažą, visgi nusprendžia, kad jam naudotų tik ryškias ir šiltas spalvas: geltoną, mėlyną, žalią, raudoną. Tapytojai tiki, kad tokiam peizažui esamos spalvų paletės neužtektų – reikėtų sukurti naujų.