Ne iš kelmo spirti

Miesto vardas tikriausiai bus kilęs nuo bendrinio žodžio kelmas ir pirminė Kelmės reikšmė turbūt buvusi „kelmuota vieta, kelmynė“. Tačiau kelmiškiams neprikiši, kad jie iš kelmo spirti.

Teko apvažiuoti nemažai savivaldybių, aplankyti valstybės saugomų kultūros paminklų, kurių nuo tragiško likimo neapsaugojo ir buvimas specialiame registre. Mačiau iki graudulio apleistų dvarų, bažnyčių, malūnų,  todėl atvykusi į Kelmę džiaugiausi, lyg lobį radusi.

 Kelmė, viena iš Lietuvos savivaldybių apie kurios vadovą Kostą Arvasevičių Kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė atsiliepia labai pagarbiai ir džiaugiasi nuosekliu ilgamečiu bendradarbiavimu.

 Šios savivaldybės požiūris į paveldą - yra pavyzdys kitoms savivaldybėms. 

„Be praeities, tarytum be šaknų. Be jos nebus ir  mūsų ateities. Tai kas vertinga, reikia išsaugoti ateinančioms kartoms. Paveldo objektai yra kiekvieno rajono vizitinė kortelė“, - tarsteli meras.

 Tad, kokia kortelė, tokie ir šeimininkai.

Ne tik restauruoti, bet ir tinkamai pritaikyti

Kalbama, kad Kelmės savivaldybės meras ir paveldosaugos skyriaus vedėjas Algirdas Kazlaukas – ne iš kelmo spirti vyrai. Jeigu negauna lėšų įėję pro ministerijos duris, apsuka ratą,  ir grįžta pro langą. Jeigu juos ir vėl biurokratai išprašo, pasinaudoję kantrybės taktika, kelmiškiai kultūringai ir atkakliai įlenda pro rakto skylutę.

  „Pamenu kaip buvo vilkinamas laikas, per pusę sumažintos Kražių kolegijos rekonstrukcijai skirtos lėšos, dedamos pastangos, kad ir tų pačių lėšų atsisakytume, tačiau mes tų pinigėlių vis tiek atkakliai siekėme“, -  laiko dulkėmis dar neapneštą istoriją, trūkusią apie pora metų su Ūkio ministerija, prisimena paveldosaugos skyriaus vedėjas Algirdas Kazlauskas.

Vaikštinėjant aplinkkeliais gaila sugaišto laiko. Jeigu kai kurių ministerijų stalčiuose metų metus nedūlėtų projektų dokumentai, paraiškos, darbas eitųsi sparčiau.

„Restauruoti kultūros paveldo objektą – yra puse darbo. Kita sėkmės pusė – tinkamai jį pritaikyti“, -  tvirtino Kelmės rajono meras Kostas Arvasevičius. – „Kražių kolegijos Sarbievijaus kultūros centras šiandien džiugina ne tik Kelmės savivaldybės gyventojus, bet ir Lietuvos bei užsienio svečius. Tokių daugiafunkcinių centrų Lietuvoje – vienetai. Čia  įsikūrusi bibliotekos, rengiamos edukacijos programos, renkasi vietos bendruomenė, vyksta koncertai ir festivaliai.  Paveldo objektai privalo tarnauti žmonėms“.

Dvaras – rajono pasididžiavimas

Kelmė  pradėjo formuotis prie dvaro, apie kurį pirmosios žinios mus pasiekia iš XV amžiaus. Tai retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras.

Kelmės dvaras ir šiandien yra šio rajono pasididžiavimas.

Anuomet Kelmė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą padovanojo Jonui Kontautui. 1591 m. dvaras atiteko didikams  Gruževskiams.

„Buvusi Kelmės dvaro sodyba – vertingas Lietuvos architektūros ir istorijos paminklas. Kelmės dvaro sodyba atspindi raiškiausius dvarų architektūros, statybos, parkų, dailės bei ūkininkavimo raidos bruožus. Tai didelė brandžios kompozicijos sodyba, kurioje gausu autentiškų pastatų, želdinių ir vandens telkinių“, - pasakojo Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė.

Šis dvaras įvairiu istorijos laikotarpiu buvo švietimo, kultūros židiniu.

Kelmės dvaro sodyboje yra įdomus dviaukštis pastatas. Tai vartai, kurie pastatyti 1668 m. Pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui.

XVIII a. čia įsikūrusi biblioteka garsėjo savo turtingumu, joje buvo apie 5000 tomų knygų. Bibliotekoje taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių įvairiomis kalbomis. Dvare buvo daug unikalių numizmatikos kolekcijų. Vertingiausia iš jų - monetų kolekcija su graikų, romėnų, monetomis. Kelmės dvaro vartų bibliotekoje buvo laikomas didelis dokumentų archyvas, kuris 1941 m. pateko į Šiaulių “Aušros” muziejų. Po karo muziejus juos perdavė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai.

Aktyvūs kultūros skleidėjai

Kelmės dvarą apie 350 metų valdė didikų Gruževskių giminė, kilusi iš Lenkijos.

Pasak istorijos šaltinių, Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai. 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų parapiją. 1622 m. pastatydino mūrinę bažnyčią. Kelmėje net kurį laiką buvo įsikūrusi Vyriausioji Žemaitijos reformatų dvasininkų rezidencija. Gruževskiai Kelmėje įsteigė pirmąją mokyklą. XVIII – XIX a. Gruževskių šeimoje buvo keletas žymių žmonių, aktyviai dalyvavusių šalies kultūriniame, politiniame gyvenime.

Jurgis Gruževskis (mirė 1807m. Tilžėje) buvo Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio generolas adjutantas. Jis, gyvendamas Kelmėje, buvo sukaupęs vienintelį Lietuvoje reformacijos istorijos archyvą, turtingą numizmatikos rinkinį, senovinių medalių kolekciją, rečiausių knygų (apie 5000 tomų) biblioteką.

Jokūbas Gruževskis, turėdamas majoro laipsnį, tarnavo Lietuvos tribunole.

Istorinis Kelmės dvaro vaidmuo 1831 metų sukilime

 Tuometinis dvaro savininkas Julius Gruževskis buvo Raseinių apskrities sukilėlių komiteto narys. Komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną  –  kovo - ąją. Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė paaiškino kodėl jis  prasidėjo Kelmės dvare ir anksčiau negu buvo numatyta.

Pasirodo, kad įvykius nulėmė  susiklosčiusios aplinkybės. Kovo 23-ąją Kelmėje beliejančius kulkas sukilėlius užklupo caro valdininkas. Tada komitetas nutarė sukilimą pradėti nedelsiant. Sukilėlių būrys 1831m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrūtus ir sukvietęs miestelėnus paskelbė, kad prasidėjo sukilimas.

Istorikų žiniomis, kovo 26-osios ryte jungtinės sukilėlių pajėgos staiga užpuolė Raseinius. Puolime nuo Kelmės ir Nemakščių pusės dalyvavo Juliaus Gruževskio vadovaujami sukilėliai. Julius Gruževskis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kurio sudėtyje buvo 400 dalgininkų bei 50 raitelių. Vėliau J. Gruževskis įėjo į Raseinių sukilėlių laikinąją apskrities vyriausybę. Po sukilimo numalšinimo dvarininkas emigravo į Prancūziją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje, Ženevoje.

1940 m. paskutinės dvaro savininkės Gabrielė Gruževskienė su dukromis Sofija ir Adolfina buvo išvarytos iš dvaro ir ištremtos į Sibirą.

 Vokiečių okupacijos metais Kelmės dvare gyveno baronas fon Haren, pokario metais čia buvo įsikūrusi mokykla, vėliau Paukštininkystės tarybinio ūkio centras, kuris išlaikė ir dvaro pastate buvusi nedidelį visuomeninį muziejų, 1990 m. davusi pradžią dabartiniam Kelmės krašto muziejui.

Karai griovė ir alino miestelį

Kelmė  pradėjo sparčiai plėstis po 1858-ųjų, nutiesus Rygos-Tilžės plentą. Miestas tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekyviete, ypač garsėjo arklių turgumis.

XIX a. pabaigoje Kelmėje veikė dvi odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla.

 Per Pirmąjį pasaulinį karą Kelmė sudegė. Nespėjus kaip reikiant atsikurti, po Antrojo pasaulinio karo vėl teliko 15-20%  miestelio pastatų.

Vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 miesto ir apylinkių gyventojų žydų.

1945-ųjų liepos 19d. Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žmonių) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės, Jūros srities partizanai.

Sovietmečiu miestelyje veikė trikotažo ir linų fabrikai, pieninė, pastatytas prekybos centras, centrą puošia nemažai liaudies meistro J. Liaudansko skulptūrų.

Miesteliui didingumo suteikia neogotikinė trinavė Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1912-aisiais. Įdomu tai, kad jos bokštai žemesni nei tarp jų esantis dekoratyvinis frontonas.

Renesanso ir gotikos bruožai derinami Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje, savo įsikūrimą skaičiuojančioje nuo 1615 metų.

Vertingas protėvių palikimas

„Kelmės rajone kultūros paveldo objektų nėra labai daug, tačiau jie itin vertingi ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Mes turime tris itin vertingas perlus – Kražių kolegiją, Tytuvėnų piligrimų centrą ir Kelmės dvarą.

 Taip pat rajonas turtingas archeologiniais radiniais. Turime apie 20 piliakalnių, du gynybinius įtvirtinimus (vieną jų ruošiamės pristatyti archeologijos konkursui). Piliakalniai sutvarkyti, pritaikyti turizmui ir tradicinėms šventėms, menininkų plenerams“, - pasakojo savivaldybės paveldosaugos skyriaus vedėjas A.Kazlauskas.

Srauniomis upėmis ir skaidriais ežerais, koplytstulpių raižiniais, bažnyčių didybe, turtinga istorine praeitimi bei nuostabiu gamtovaizdžiu apdovanotas Žemaitijos kampelis svetingai atveria savo lobius visiems keliautojams.