Ne moteris gyvatė, bet cirko vaikas

Jūsų tėvai buvo cirko artistai, taigi nerami vaikystė prabėgo ant ratų...

Taip, esu cirko artistų vaikas, tačiau tai nereiškia, kad nuolat lindėdavau manieže ir treniruodavausi. Nebuvau aš ir mergina gyvatė... (juokiasi ) Lankstumą paveldėjau iš mamos, tačiau lankstumo maža. Svarbiausia artistui – kasdienis juodas darbas, kuris publikai jokiu būdų nerodomas.

Lankstumas, grakštūs judesiai, puiki figūra... Kalbama, kad labai daug dirbate, repetuojate, todėl ir laimite.

Tokios kalbos manęs neveikia, tačiau šokių projekte dirbome tikrai daug. Pirmiausia, aš galbūt nesu tokia, kad galėčiau visus judesius, kompozicijas iškart pakartoti. Antra, apskritai nenorėčiau lipti į sceną kažko neišmokusi – man būtų nejauku. Ir pagaliau – tai atsakomybė. Laimė, kad į mūsų užsiėmimus labai atsakingai žiūrėjo mano partneris – kiek man reikėjo repeticijų, tiek jis ir repetuodavo. Ir treneriai labai stengėsi. Kartais su mumis dirbdavo net sekmadienį, po šeštadienio pasirodymų surasdavo ir laiko, ir sveikatos.

Bet ir jums prireikė nemažai sveikatos, daug svorio netekote.

Mano sveikata visą laiką buvo gera. Matyt, esu stipri. Jei ką nors ir skaudėdavo - pašokdavau ir vėl jausdavausi gerai. Tas krūvis man buvo malonus, net nepastebėdavau, kaip prabėgdavo laikas. Ir mano vyras Žilvinas labai prisidėjo, kartu ieškodavome muzikos. Būdavo netgi, kad atsinešu muziką, kuri patinka ir mums, ir mano partneriui, o treneriai sako: „Pagal ją neįmanoma šokti!“ Bet galiausiai užduotį įveikdavome pagal mūsų pasirinktą dainą. Visų darbas buvo labai koncentruotas, mūsų „Zuzi records“ studijoje buvo įrašoma visa pasirodymų muzika ir vaizdas. Žodžiu, dalyvavimas projekte buvo tarsi bendras reikalas, ne mano vienos.

Ar tiesa, kad jums reikėjo gauti Žilvino leidimą šokti?

Esame šeima, tad reikėjo kartu apsispręsti. Taip, Žilvinas kelerius metus man tiesiog nepatarė šokti, nepritarė šiai minčiai. Neva būsiu dar labiau užimta, o tuomet buvo labai daug suplanuota koncertų. Ir šį kartą kai kurių koncertų teko atsisakyti, juk negali aprėpti visko ir visur suspėti. O realybė yra tokia: vieną kartą atsisakysi koncertuoti, antrą, trečią, o ketvirtą tau jau nebepaskambins.

Santuoka yra saugotina vertybė

Su Ž.Žvaguliu kartu gyvenate daugiau kaip dvylika metų. Kur slypi jūsų šeimyninio sugyvenimo paslaptis? Juk veiklos daug, dažnai ji bendra ir įtempta.

Taip, bet gal ir gerai, kad daug veiklos – be jos gal atsibostume vienas kitam . Iš tiesų tai visko būna, bet pagrindinis dalykas, mano manymu, yra noras būti kartu, išsaugoti šeimą, o ne išardyti. Kartais gal užeina tokių minčių kaip ir visiems: ai, viskas blogai, jau pavargau... Bet paskui pagalvoju, kad šeima man visgi yra vertybė, ir stengiuosi ją saugoti. Jei pati sau būčiau didžiausia vertybė – tada gal būtų ir kita kalba.

Ar esate impulsyvi, galite įsiusti? Ar visada svarstote, kaip geriau pasielgus?

Aš gal esu labiau svarstanti, susivaldanti. Netgi kai jau reikėtų pradėti siusti, net ir tada dar pagalvoju, ar jau siusti, ar dar palaukti. Jau, regis, veriasi burna ištarti ką nors blogo, bet pamanau, ar verta. Gal tik įžeisi, įskaudinsi žmogų. Kartais to įsiūčio gal ir reikėtų, bet prieš pykdama visada pagalvoju, matyt, tokia esu iš prigimties.

O scenoje jūs tokia ugninga, temperamentinga...

Scenoje aš atsiduodu muzikai. Jei ji man patinka, mane uždega – aš ugninga. Arba, pavyzdžiui, vakarėlyje į skamba mane žavinti muzika, einu ir šoku, man smagu, aš tuo džiaugiuosi, taip atsipalaiduoju. Tiesa, kai esu pavargusi po koncertų, tai atsipalaidavimas vienintelis – krentu miegoti. Kartais net neprisimenu, kaip priėjau iki lovos. Man tikra atgaiva – gerai išsimiegoti.

O kokia Irena Starošaitė namie – tokia pat darbšti, valinga?

Namie man valios nereikia, juose lengvai visus darbus nudirbu. Pamatai, ko reikia, kas netvarkinga – griebi ir darai. Pasėdėti prie televizoriaus namuose nelabai spėju. Neprisimenu, kada taip ilsėjausi. Kartais po namus besisukdama prisimenu – ak, juk norėjau šiandien anksčiau nueiti gulti, o jau pirma nakties. Nemaži tie mūsų namai, yra čia ką nuveikti. Ir dvylikamečiui sūnui Vakariui reikia padėti . O knygą paskaityti man maloniausia kelionėje, skrydžių metu. Štai vyrai norėjo šuns, bet...

Jūsų sūnus Vakaris gimęs tą pačią dieną, kaip ir jūs, – spalio pirmąją. Koks įdomus sutapimas!

Dabar mums tai jau nebeatrodo keista. Nors yra ir kitų pasikartojančių skaičių mano gyvenime – tarkime, mano gimtadienio dieną man pirmą kartą paskambino Žilvinas Žvagulis ir pakvietė kartu dirbti. Tuomet man tebuvo 19 metų. Gal ir būna kokių nors lemtingų skaičių gyvenime, bet nesu dėl to tikra.

O štai dar vienas gražus skaičius: scenoje esate jau 23 metus. Ar prisimenate pirmą savo dainą? Iš Žilvino repertuaro pradžios visi įsidėmėjome šlagerį.

Tas „ Neliūdėk, liūte“ nebuvo pirmas Žilvino pasirodymas, tačiau pirmas, įsiminęs publikai.  O aš pirmą kartą televizijoje pasirodžiau su bulgarų daina „Zvezdi“. Mano dėstytojas, sugrįžęs iš stažuotės Bulgarijoje, parvežė to krašto dainų. Ir dainavau bulgariškai – tos kalbos nemokėjau, nors ji gana suprantama. Dėstytojas paaiškino dainos žodžius. Bet šio mano debiuto niekas nepastebėjo. Pirmas ryškus įspaudas mano sceninėje biografijoje, įsiminęs publikai, turbūt buvo „Saulė leidžias“. Bet iki jos buvo ilgas publikai nematomas kelias.

Scenos baimę nugalėjo atsakomybės virpulys

Kokie buvo iššūkiai tuomet, prieš 23 metus, ir kokie dabar?

Tuomet galbūt buvo baimė. Teko išmokti prieš išeinant į sceną dešimt kartų giliai pakvėpuoti. Ir kai paimdavau mikrofoną į rankas, nerimas dingdavo. Ir dabar dar kartais apima tas rankų ir kojų drebulys, bet tai labiau atsakomybės drebulys, kad viskas būtų gerai, kaip reikia. Juk buvo visko, ir iki šiol dar pasitaiko, regis, dainą galėtum sudainuoti automatiškai, o, žiūrėk, staiga žodžius supainioji arba pamiršti.

Kartais pusę metų ko nors sieki, eini, darai, labai aktyviai repetuoji, dirbi taip, kad apie viską pamiršti, jauti, kaip intensyviai, visavertiškai gyveni... Ir paskui viskas baigiasi – finalas, darbas nuveiktas. Ir randasi tuštuma. Ir nežinia, ką daryti, ko imtis – baisokas tai laikotarpis. Manau, tokių etapų būna kiekvienam kūrėjui. Štai, tarkime, žmogus paminklą tašo, prakaituoja, pavargsta, pagaliau viskas baigta, paminklas pastatytas, ir atsiveria tuštuma. Tokie kūrybinės tuštumos etapai labai sunkūs, liūdni.

Ką tuomet darote, kur semiatės įkvėpimo?

Tada turiu vėl surasti jėgų. Geriausia tiesiog atsistoti ir griebtis kokio nors darbo, kuo nors užsiimti, nesėdėti be reikalo. Štai dabar eisiu į sporto salę: šokiai baigėsi, tačiau ne fiziniai užsiėmimai. Projekte gavome ir dovanų, metų abonementus į sporto klubą, reikia pasinaudoti. Labiausiai man patinka ir daugiausia padeda jėgos treniruotės. Užimtumas, ėjimas į priekį, pats kelias man teikia daug laimės. Matyt, man patinka juo žingsniuoti, todėl ir liūdna, kai kūrybinga kelio atkarpa pasibaigia. Man labai gera būti scenoje, dirbti kūrybinį darbą, imtis vis ko nors naujo. Bet žinote, kaip sakoma vienoje mano dainoje: „Ar būna man liūdna, ar būna man gera, tavęs aš labai prašau paimti gitarą...“ Muzika gali padėti. O man ji iš tikrųjų padeda, mane atgaivina.

Ar visada žinojote, ką norite dainuoti, ar vis eksperimentavote, ieškojote?

Mano repertuare yra mišrainė. Net ir paskutiniame albume „Atsibusk, labas rytas“ yra labai skirtingų dainų. Aš niekaip neapsisprendžiu dainuoti tiktai vienokias dainas. Man artimas ne vienas stilius, vienu metu užsimanau vienokio, kitą kartą – kitokio, man smagu dainuoti su orkestru, kartu su šokėjais surengti šou, dainuoti duetu su Žilvinu ir dainuojant šokti... Man būtų žiauriai liūdna ir nuobodu laikytis vienos kelio krypties. Man reikia įvairovės, tačiau žiūrovams galbūt dėl to sunkiau apsispręsti, ar jie yra mano gerbėjai. Šiaip ar taip, mano klausytojai labai įvairūs.

Ar daug repetuojate?

Kai kuriame programą – gana daug. Pavyzdžiui, kai rengėme dainą „Taip daryk“, norėdami viską nušlifuoti, salėje su šokėjais dirbome turbūt pusantro mėnesio. Beveik kasdien, po kelias valandas. Padainuoti tai padainuoju, bet buvo sumanytas ir sudėtingas, labai aktyvus šokis. Taigi reikėjo daug pastangų, įdirbio, tiesiog įpratimo. Bet paskui kai dainuodavome per koncertus, tai žmonės žiūrėdavo ir, kol nesuklysdavome, net netikėdavo, kad gyvai dainuojame. Tiesiog stovėti ir pasisvyruojant nuo kojos ant kojos dainuoti yra lengviau.

Jus, Irena, neretai vadina seksualia scenoje. Ar sąmoningai to siekiate?

Nežinau, kodėl taip sakoma. Gal man taip savaime išeina, gal tie trumpi sijonai taip veikia... Gal formos mano tokios... Tačiau manęs toks vertinimas netrikdo: moteris ir turi būti seksuali. Ne tik išore, bet ir vidumi, seksuali žvilgsniu, dainavimo maniera, pasirenkamais kūriniais, jų pajautimu. Tačiau man labiausiai patiktų, jei publikai būtų graži visuma, o ne tik atskiri atlikėjos bruožai, seksualumas ar balsingumas.

Artisto gyvenimo ritmas nesutampa su paprasto žmogaus ritmu. Ir per šventes neleidžiate sau pailsėti?

Šventes dažniausiai sutinku automobilyje, vykdama į koncertą... Tai gana liūdna. Valentino dienos proga mūsų koncertas bus Alytuje, koncertuosiu su puikiu vyrų kvartetu „El Fuego“, su puikiu tenoru Vaidu Vyšniausku. Šią programą jau parodėme Utenoje. O Naujųjų išvakarėse, prisimenu, iškart po tiesioginio skubėjau į Kauną padainuoti su Žilvinu. Esu šiek tiek prietaringa ir tikiu, kad kaip sutiksi Naujus metus, taip juos ir praleisi. Tačiau vėliau nebetikrinu, kaip klostosi įvykiai, ar tai išsipildė, ar ne. Tiesiog kiekvieną akimirką stengiuosi viską atlikti kuo gražiau, teisingiau, ir tiek - taip tarsi užkalbu ateitį.

Irena Kamičaitienė

Moters savaitė