Jaunystė – kaltas be kaltės

1946 metų balandį, prieš abitūros egzaminus, Eduardas buvo suimtas klasėje, Šilutės gimnazijoje.  Jaunas gimnazistas, kurio gyvenime mezgėsi pirmi simpatijų merginoms daigai, svajonėse pynėsi ateities planai pabaigus mokyklą, pakliuvo į žiaurių, patyrusių saugumiečių rankas. Kalintas ir kankintas Šilutės kalėjime, karo tribunolo nuteistas ir ištremtas, Eduardas  praėjo Golgotos kelius Magadano lageriuose.

Grįžo suluošintas fiziškai, tačiau nepraradęs tikėjimo ir optimizmo, vaikinas visa savo energija pasinėrė į darbą, kūrybą, visuomeninę veiklą. 1951 pradėjo dirbti Vilkyčių /Šilutės r./ pagrindinėje mokykloje, mokė vaikus rusų ir vokiečių kalbos, muzikos, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Po 46 metų, septyniasdešimtmečio proga, apie šį Vilkyčių mokyklos mokytoją, savo nenuilstama energija ir talentu garsinusį kaimo mokyklos vardą visoje Lietuvoje, rajono spaudoje buvo rašoma kaip apie mokytoją-legendą.

Visą mokykloje dirbtą laiką, iki 1966  metų, (po 20 metų  E.Šmitas buvo reabilituotas, byla nutraukta dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo), Eduardas buvo stebimas sovietinio saugumo organų. Patirta skriauda kėlė neapykantą, tačiau reikėjo dirbti. Rizikuodamas savo padėtimi  nepamiršdavo sakyti mokiniams, kad mokantis svetimą kalbą, reikia gerbti gimtąją, saugoti ją, ginti nuo bet kokio užkrato. Primindavo, kad gimtasis kraštas yra pats gražiausias ir šį grožį turime išsaugoti. Kiek leido galimybės į renginių programas įtraukdavo krašto papročius, tradicijas.

Laisvalaikis - menui

Visus darbo metus Vilkyčių mokykloje Eduardas Šmitas vadovavo mokyklos mokinių, kolegų chorams, saviveiklos būreliams, ruošė Vilkyčių kaimo žmones agitbrigadų pasirodymams. Keletą kartų, su jungtiniu Saugų ir Vilkyčių kaimų  (Šilutės raj.) jungtiniu mišriu choru dalyvavo respublikinėse dainų šventėse.

E. Šmito iniciatyva Vilkyčiuose buvo statomi net tokie sudėtingi dramos veikalai, kaip B.Dauguviečio ,,Žaldokynė‘‘, K.Sajos  komedija ,,Lažybos‘‘, nekalbant apie daugybę kitų vienaveiksmių pjesių. Ilgus dešimtmečius visas Vilkyčių kaimo kultūrinis gyvenimas sukosi tik apie Eduardą. Kaimo žmonėms, šis nenuilstamas, pilnas energijos ir kūrybinių minčių žmogus, suteikė galimybę pamėgti dainą, pailsėti nuo sunkių ūkio darbų, pamiršti įvairius rūpesčius.  

Parodoje eksponuojami garbės raštai, įvairūs apdovanojimai už gerą darbą, jo vadovaujamų kolektyvų iškovotos pergales  rajoniniuose ir respublikiniuose konkursuose. Nuostabą kelia tai, kad E.Šmitas neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo, o konkursų, varžytuvių metu jo ,,bijojo‘‘ ir tikri specialistai.

 Daina neleido senti

1962 metais, pirmajame respublikiniame solistų konkurse Vilniuje, Eduardas tapo konkurso laureatu

tarp apylinkės kultūros namų. Turėjo nuostabaus tembro, sodraus boso, plataus diapazono balsą. Ne kartą operos teatro vadovai siūlė Eduardui stoti į Vilniaus konservatoriją.

Meilė, šeima, mylimas darbas pririšo šį talentingą žmogų prie kaimo vietovės ir jos žmonių. Keletą metų Eduardas dainavo Klaipėdos Politinių kalinių chore, o nuo 1995 metų iki pat mirties - Šilutės  mišriame chore ,,Pamario aidas‘‘ ir vyrų trio ansamblyje. Kartu su ilgamečiu choro vadovu Vytautu Jovaiša bendradarbiavo kuriant muziką, rašė dainoms eiles tremties ir Tėvynės meilės tematika. 2010 metais, ,,Pamario aido‘‘ choras  įrašė kompaktinę plokštelę, pavadintą ,,Atminki drauguži‘. Plokštelėje skamba didelė dalis Eduardo Šmito sukurtų dainų.

Knygos  gimimas

Prasidėjus atgimimui, Eduardas Šmitas pradėjo rašyti prisiminimus apie savo šeimos tragediją. Gimė ir užaugo Švėkšnoje (Šilutės raj.) 1942 metais, tėvas, buvęs Švėkšnos seniūnas buvo išvežtas į Tauragės kalėjimą ir nužudytas. 1944 metais, mūšyje prie Oderio upės (Vokietija) žuvo brolis Adolfas Šmitas. Po metų pats buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas. Viso savo gyvenimo pusę, kuri nebuvo priklausoma nuo jo paties valios ar įsitikinimo, Eduardas sudėjo į knygą ,,20 mėnesių pragare‘‘ ir 2006 metais 100 egzempliorių tiražu išleido savo lėšomis.

Šią knygą dovanojo bibliotekoms, pažįstamiems, draugams. Sakė,  kad šiuos atsiminimus rašė ne sau. Tie kas skaitys, tegul žino, kokį siaubą ir kančias teko išgyventi sovietų ir vokiečių okupacijos metais šimtams tūkstančių Lietuvos žmonių. Patarė visiems mylėti ir branginti savo Tėvynę Lietuvą ir jos Laisvę.

2010 metų rudenį, Šilutėje buvo pristatyta knyga ,,Eduardas Šmitas – nepalūžęs tremtyje‘‘. Tai ta pati knyga ,,20 mėnesių pragare‘‘, papildyta kolegų, draugų, buvusių mokinių, Vilkyčių kaimo žmonių, pažinojusių E.Šmitą prisiminimais, nuotraukomis. Šiaulių universiteto leidyklos direktoriaus , buvusio šilutiškio  A.Tubučio  rūpesčiu, knygoje išspausdinti E. Šmito sukurtų dainų žodžiai ir muzika.

Knygoje ,,Švėkšna prisiminimuose‘‘ yra išspausdintas E, Šmito  straipsnis apie  mokslą Švėkšnos gimnazijoje. Penki Eduardo sukurti eilėraščiai išspausdinti knygoje ,,Švėkšnos lyra‘‘.

Ryšiai su bendraminčiais

Daug metų į Vilkyčius skriedavo laiškai iš Amerikos, Švedijos, Vokietijos Rusijos. Neretai, sovietiniais metais dėlto teko aiškintis saugumo organams. Gerai mokėdamas vokiečių, rusų, kiek mažiau anglų kalbas, Eduardas susirašinėjo su jaunystės draugais, pasitraukusiais į užsienį, mokslo,  kultūros žmonėmis iš Lietuvos ir viso pasaulio. Švedijoje mirus jo bendraminčiui, mokslo ir visuomenės veikėjui, Lietuvos patriotui  Zifgrydui Kalvaičiui, Eduardas visą paketą susirašinėjimo su šiuo žmogumi laiškų padovanojo Šilutės F.Bajoraičio viešajai bibliotekai.

Per parodos pristatymą, Eduardo dukra Rita Šmitaitė Beniušienė sakė, kad ištvermė, energija, dvasinis aktyvumas ir kūrybinė veikla padėjo tėveliui nepalūžti, daina teikė džiaugsmą įveikiant sunkumus,  nuoširdus bendravimas, aukšta erudicija, įgimtas inteligentiškumas pelnė aplinkinių pagarbą.

Gyvendamas kaime, neatitolo nuo profesijos naujovių, daug skaitė, tobulinosi seminaruose ir kursuose, domėjosi esama politine, ekonomine šalies ir krašto padėtimi, diskutuodavo su draugais ir kolegomis. Didžiausią pakilimą jausdavo, kai aplankydavo buvę mokiniai, dabar jau žilstelėję profesoriai, kunigai, pedagogai. Nepamiršdavo savo mokytojo ir likę gimtajame kaime, neretai užsukdavę pasikalbėti.

Aldona Toleikė