(Ne)matomas Lietuvos veidas Europos Sąjungos lopšyje

Norisi tikėti, kad įpusėjus Europos Parlamento (EP) kadencijai dauguma lietuvių neklysdami išvardintų visus dvylika mūsų šalies atstovų EP.

Uolesni galbūt prisimintų ir daugumą praėjusios kadencijos europarlamentarų iš Lietuvos.

Tačiau tikrai retas mūsų žinotų kitus tautiečius, dirbančius ES institucijose ir atstovaujančius tiek visos Europos, tiek Lietuvos interesams.

 Vien EP dirba keliolika lietuvių, o visos ES lygmeniu (įvairiose institucijose) tokių laimingųjų galime suskaičiuoti gerokai virš šimto. Vieną iš tokių sėkmės istorijų norisi ir verta papasakoti išsamiau.

Užsienio politika išviliojo iš tėvynės

Arnoldas Pranckevičius priklauso tai laimingųjų kartai, kuriai nepriklausomybė ne tik atvėrė kelius į pasaulį, bet ir leido jais eiti. Viskas, ko reikėjo – noras ir ryžtas tuos takus praminti. Arnoldo, kaip pasaulio piliečio, patirtis prasidėjo dar šešiolikos metų, kuomet, pagal mainų programą, jis dvejiems metams išvyko mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo pasaulietiškas gyvenimas vis dar tęsiasi – šiandien jis yra Europos Parlamento pirmininko asmeninis patarėjas užsienio politikos klausimais.

Iš Panevėžio kilęs vaikinas iš pradžių susidomėjo žurnalistikos studijomis, tačiau jau po pirmųjų mokslo metų Vilniaus universitete, A.Pranckevičius pakeitė ne tik studijų, bet ir gyvenimo kryptį.

 Antrą kartą mokytis išvykęs į JAV, Kolgeito universitete A. Pranckevičius įgijo tarptautinių santykių bakalauro laipsnį. Politikos magistro studijas vaikinas grįžo tęsti į Europą, Paryžiaus politikos mokslų institute.

Patarinėja politikos elitui  

Politikos patarėjo karjerą Arnoldas pradėjo Lietuvoje, tuometinio šalies Prezidento Valdo Adamkaus komandoje – jis dirbo patarėju Prezidento vidaus politikos ir analizės grupėje. Nespėjęs apšilti kojų čia A. Pranckevičius netruko išplaukti į platesnius Europos Sąjungos vandenis.

Europos Parlamente lietuvis dirba jau šeštus metus. Iš pradžių dirbo tarpparlamentinėse delegacijose su Rusija, Ukraina ir Baltarusija. Vėliau perėjo į užsienio reikalų komitetą ir tapo jo administratoriumi. Nuo 2009 m. prisijungė prie EP pirmininko komandos. Du su puse metų patarinėjo buvusiam EP pirmininkui Jerzy Buzeko Rytų politikos, ES plėtros strategijos, saugumo bei gynybos klausimais, kuravo santykius su Rusija, Rytų partnerystės šalimis, Baltijos ir Šiaurės valstybėmis, Vakarų Balkanais ir Turkija.

Šiuo metu Arnoldas tęsia patarėjo pareigas naujai išrinktam pirmininkui Martinui Schulzui. Prie visų iki tol A. Pranckevičiaus kuruojamų sričių nuo šiol prisijungė ir Azijos regiono šalys. „Turbūt vadovams pasirodė, kad per mažai turiu darbų. Taigi dar ant mano pečių prisijungė papildomi trys milijardai žmonių. Tikrai nebus nuobodu“, - juokauja lietuvis.

Sėkmės pagal receptą nesusikursi

Trumpai pažvelgus į A. Pranckevičiaus karjeros istoriją, atrodo, kad viskas vyko itin paprastai ir sklandžiai. Atrodo, kad vaikinas kadaise išmoko visas būtinas pamokas ir žengė tik teisingus žingsnius. Todėl savaime norisi sužinoti tokios sėkmės paslaptį, arba tiesiog paklausti: „Kaip tapti Europos Parlamento pirmininko patarėju?“.

 Vyras sako, kad klausimas iš tiesų skamba nesudėtingai, tačiau trumpo ir tikslaus  recepto nėra.

„Viskas priklauso nuo aplinkybių ir tavo paties sugebėjimų. Svarbu būti pastebėtam ir įvertintam, nes patys pirmininkai renkasi sau padėjėjus ir siūlo jais tapti. Ankstesnis pirmininkas Buzekas formuodamas savo patarėjų komandą kaip tik ieškojo žmogaus, galinčio jam padėti rytų politikos klausimais. Man pasisekė, kad šios srities patarėjo pareigas pasiūlė būtent man. Turbūt padėjo ankstesnė pažintis su pirmininku, kai dar abudu dirbome Parlamento delegacijoje santykiuose su Ukraina. Buvau tos delegacijos pirmininkas. Naujai išrinktas pirmininkas Šulcas siekia tęstinumo politikos, nori išlaikyti pasiektą įdirbti ir jį gilinti, todėl mažai koregavo komandą. Jis paprašė manęs tęsti savo pareigas“, - pasakojo A. Pranckevičius.

Ar suteikia malonumo svajonių darbas?

Iš pirmo žvilgsnio toks gyvenimas atrodo tarsi svajonė, o darbas – malonumas ir gero gyvenimo garantija. Na, dėl garantijų turbūt ginčytis ir nereikia, tačiau dėl malonumo – jau kitas dalykas. Vis dėlto vienas dalykas nekelia abejonių – tokios pareigos reikalauja atsakomybės, žinių, puikių komunikacijos savybių ir, žinoma, aukštos kvalifikacijos.

Patarėjai – pirmininko akys ir ausys

Kaip pastebi pats Arnoldas, jo darbas – nuolatinis bėgimas ir skubėjimas, neskaičiuojant darbo valandų – kartais dirbama dvylika valandų, kartais keturiolika. Savaitgalis, esą, taip pat seniai jau prarado savo tikrąją reikšmę – jis išnaudojamas kitiems darbams atlikti.

„Daugiausiai darbo laiko yra praleidžiama lakstant. Mažai laiko lieka darbui kabinete, įvairių dokumentų, įvykių analizei. Nors būtent politinių procesų analizė yra pati svarbiausia patarėjo darbo detalė. Tu nuolat turi būti vienu žingsniu priekyje prieš įvykius, procesus. Turi atidžiai stebėti kas vyksta ne tik tose šalyse su kuriomis dirbi, bet ir apskritai Europos Sąjungos institucijose, kas vyksta pasaulyje. Darbe labai svarbi analizė ir tiesioginis bendravimas su pirmininku, jo „paruošimas“. Prieš kiekvieną oficialų vizitą, susitikimą patarėjas turi jam pateikti kuo daugiau išsamios ir faktais paremtos informacijos aktualiu klausimu. Pirmininkas per gana trumpą laiką turi būti visiškai susipažinęs su problema. Tai reikalauja labai kruopštaus ir tikslaus patarėjų darbo.

 Ruošiame ir kalbas, komentarus, nuomones. Dažnai patys atstovaujame pirmininkui (kai jis dalyvauti negali) įvairiuose susitikimuose su kitų šalių diplomatais, vadovais. Ant patarėjų pečių gula labai daug atsakomybės“, - sako A. Pranckevičius.

Belieka pastebėti, kad visi šie darbai (kokie sunkūs ar lengvi beatrodytų) yra atliekami anglų ir prancūzų kalbomis.

Emigrantu savęs nevadina

Tokia trumpa viena sėkmingo lietuviško gyvenimo istorija. Galbūt ją būtų galima vadinti emigranto istorija, tačiau tai nebūtų teisinga – pats Arnoldas sako besistengiantis išlaikyti balansą tarp buvimo lietuviu ir pasaulio piliečiu. Tačiau niekada nepamirštantis savo šaknų ir gimtinės, o meilė Lietuvai, esą, gyvenant svetur tik dar labiau sustiprėja.

Tikiuosi, kad ši istorija buvo ne tik įdomi, bet ir įkvėpianti. A. Pranckevičius – puikus pavyzdys, kad labai norint ir siekiant, įmanoma viskas.