Šiandien jie patys gano ožkas ir karves, jas melžia, gamina sūrius ir juos parduoda. Nors prekyba klesti, dargužiečiai tikina ūkininkauti pradėję ne dėl pinigų. Ateityje plėstis taip pat neketina – sūrininkams rūpi, kad kuo daugiau kitų šeimų nepabijotų imtis smulkaus verslo ir padėtų plėtoti pasitikėjimu grindžiamus ryšius tarp gamintojų ir vartotojų, tarp kaimo ir miesto.

Kasdien atostogauja

„Vienoje Prancūzijos įmonėje dirbau penkiolika metų, kol vieną dieną man tai pabodo. Buvau atsakingas už naminių paukščių veisimą, nuolat keliaudavau į Rytų Europos valstybes pirmyn ir atgal. Pavargau nuo didmiesčio triukšmo, įsipareigojimų darbdaviui bei nuolatinio nurodinėjimo, ką ir kaip turiu daryti“, – pokyčių pradžią prisiminė V.Kavaliauskas. Sutikęs būsimą žmoną Rasą, dirbusią prancūzų kalbos vertėja, iš Alytaus kilęs vyriškis nusprendė – metas keltis į kaimą.
„Šiandien daugelis žmonių savaitgaliais važiuoja atsikvėpti į sodybas, tad pagalvojau, kad būtų galima nuolat gyventi kaime ir ilsėtis. Dabar kiekviena diena mums yra kaip atostogos, viską dirbame savo malonumui, mėgaujamės gamta ir gyvenimu“, – tikino pašnekovas.

Sodybą Dargužiuose (Varėnos r.) V.Kavaliauskas buvo įsigijęs dar prieš dvidešimt metų. Vyras pasakojo, kad pirmiausia kilo mintis pabandyti kaime gyventi natūraliai, išleidžiant kuo mažiau pinigų. Kelis žiemos mėnesius jie vertėsi su vos 300–400 Lt, tačiau greitai suprato, kad nieko neveikiant kaime išgyventi yra sudėtinga. „Tuomet pagalvojau, kad galiu pasinaudoti Normandijoje įgyta patirtimi ir gaminti sūrius. Pusantrų metų Prancūzijoje dirbau pas ūkininką Žaną Žaką, laikiusį ožkas ir karves. Atvykęs į Lietuvą jis pamokė, kaip patiems pasigaminti įvairių fermentinių ir pelėsinių sūrių“, – dėstė dargužietis. Taip sodyboje pamažu atsirado šešios ožkos, vėliau – ir kelios telyčaitės. Pirmi naujų ūkininkų vertintojai buvo draugai: jie ragavo sūrius ir drąsino imtis verslo.

Užtenka to, ką turi

Dabar Valdo ir Rasos ūkį sudaro dvi dešimtys ožkų ir keturios karvės. Visas jas dargužiečiai užsiaugino patys. Ūkyje jie taip pat tvarkosi tik dviese – nors veiklos daug, pašnekovai tikina nepervargstantys. „Sūrius nėra labai sunku pagaminti fiziškai, tačiau tam reikia ypatingo susikaupimo, įgūdžių. Tai yra nuolatinis kūrybinis procesas – laikantis receptuose nurodyto pieno kaitinimo laiko, temperatūros, rūgštingumo, sūris kiekvieną kartą išeina truputį kitoks, tačiau visuomet – skanus“, – pasakojo Rasa, daugiausia užsiimanti sūrių gamyba.

Savo ūkyje dargužiečiai gamina 7–8 rūšių fermentuotus, pelėsinius, rūgštinius bei saldaus pieno sūrius. Įmantrios įrangos tam nereikia: pakanka malkomis kūrenamos krosnies ir dviejų puodų, kuriuose telpa po maždaug 50 litrų pieno. „Kai kuriuos sūrius parduodame vos pagamintus, kiti turi subręsti, pavyzdžiui, sūrį „Žan Žakas“ brandiname apie 6 savaites, o „Duetą“ – beveik pusę metų. Per dieną vidutiniškai pagaminame 5 kg įvairios rūšies sūrių, taigi per metus susidaro beveik 2 tonos“, – teigė V.Kavaliauskas.

Sūrių kainos svyruoja nuo 20 iki 50 Lt už kilogramą. Žiemą jų galima įsigyti vienoje iš sostinės kavinių. Ten kiekvieną sekmadienį veikiančiame turgelyje dargužiečiai prekiauja apie tris valandas, per tą laiką jie parduoda sūrių už 1 000 Lt. „Per mėnesį gauname 4 000 Lt pajamų, atskaičius visas išlaidas pašarui, elektrai ir kitoms būtinoms reikmėms, mums lieka pusė šios sumos. Neturime, kur išleisti šių pinigų – valgome savo pagamintą sūrį, duoną, net mėsą“, – pasakojo dargužietis. Sūrių pirkėjų netrūksta: dažniausiai ūkininkų pagamintą produkciją perka draugai, pažįstami, paragauja sūrių ir smalsūs praeiviai.

Ūkininkas neslėpė sulaukęs pasiūlymo savos gamybos sūrius tiekti į Ukrainą, tačiau šios idėjos atsisakė – daugiau jie plėstis neketina. „Manau, pasiekėme tą ribą, kai daugiau gaminti tiesiog nebegalime. Dviese nebespėtume nudirbti visų darbų, tektų samdyti žmones ar investuoti į naujos įrangos įsigijimą, papildomų pastatų statybą, o to mes su žmona nenorime, mums visko užtenka“, – sakė pašnekovas.

Vasarai – į pievas

V.Kavaliauskas pabrėžė, kad pagrindinis jų tikslas yra ne patiems augti, o kad kuo daugiau šeimų imtųsi smulkaus ūkininkavimo. „Man svarbu, kad kaimas būtų gyvas su savo amatais, verslais ir žemės ūkiu, kad jis užmegztų glaudžius ryšius su miestu. Todėl prieš šešetą metų su Rasa įkūrėme valgytojų ir gamintojų asociaciją „Viva Sol“. Ji jungia tokius pat mažus ūkius kaip mūsų, todėl savo pirkėjams galime pasiūlyti didesnį produktų asortimentą“, – pasakojo ūkininkas. Tiesiogiai bendraujant su pirkėju, išauga tarpusavio pasitikėjimas. Smulkiems ūkininkams nereikia gražių etikečių, kad pritrauktų pirkėjus. „Mūsų etiketė esame mes patys – mūsų veidas, mūsų sąžinė, tai, kaip mes bendraujame su pirkėjais turguje ar čia pat įsikūrusiuose „Sūrininkų namuose“, – kalbėjo ūkininkas.

Praėjusį pavasarį V.Kavaliauskas savo sodyboje įkūrė „užeigą“, kurioje galima ne tik įsigyti sūrių, bet ir paskanauti šviežiai pagamintų patiekalų. „Sūrininkų namuose“, kaip ir turgelyje Vilniuje, prekiaujama ne tik Valdo ir Rasos, bet dar trijų šeimų sūriais iš ožkos, karvės ar avies pieno, iš viso – 19 rūšių. Tiesa, žiemą prekyba čia nevyksta – duris kavinė-parduotuvė atveria tik gegužę ir veikia iki spalio. „Vasarą „Sūrininkų namuose“ įdarbiname keletą pagalbininkų, o patys su vyru išginame gyvulius į ganyklas, esančias už dvidešimties kilometrų nuo kaimo“, – sakė Rasa. Pusei metų jie apsigyvena pievoje pastatytoje jurtoje – šalia ganosi gyvuliai, ten pat ruošiami ir sūriai, kuriuos porą kartų per savaitę atveža į Dargužius ir Vilnių. „Gyvename kaip klajokliai, bet mums tai patinka ir į miestą niekada nenorėtume sugrįžti“, – tikino sūrininkė.