Ilsėtis – varginantis darbas

Algimantai, visai neseniai lankėtės Afganistane. Ar ne dėl šios sunkios kelionės paskui susirgote plaučių uždegimu?

Algimantas.  Gali būti. Buvau įkaitęs ir išsisėmęs. Be to, iškart užpuolė 80-mečio jubiliejus, kurį sugalvojo LRT. Na ir prasidėjo... Klausiate, ar smagu būti taip pagerbtam? Smagiau, nei duotų lazda per galvą, bet truputį nyku. Ką, nėra rimtesnių, įdomesnių žmonių nei aš? Kokie čia nuopelnai – normalus gyvenimas! Man svarbu kiekvieną dieną dirbti. Juk su rašymu taip pat, kaip su valgymu ir meile. Negali nuspręsti: „Ai, savaitę neimsiu į burną nė kąsnio, o jau paskui atsivalgysiu.“ Man dabar be vargo išeina knyga per metus. Norma – trys puslapiai per dieną. Štai kai sausį važiuosime su reikalais į Londoną, pasiimsiu ruošinius ir ryte viešbutyje parašysiu tris puslapiukus. Tokiu tempu dirbant lengva, nes smegenys visada pasiruošusios – pietaujant, kine, muziejuje ar kur kitur mintys vis dirba ir atsisėdus jas lieka tik užrašyti.

Tiek keliaujate, rašote, vedate televizijos laidą... Nesinori kiek pasitausoti?

Algimantas.  Ne, man pasitausoti – dar didesnis krūvis. Ir nuobodu, ir dienos vertingai neužpildytos. Pavyzdžiui, prieš maždaug ketverius metus kraujagyslių spazmai mane užklupo būtent tada, kai Kretoje nusprendžiau pailsėti „kaip visi žmonės“ – pagulinėti paplūdimyje. Nepasiėmiau nei ruošinių, nei popieriaus, nei kompiuterio. Trečią dieną žiūriu – ogi negaliu rankos pataikyti į rankovę. Dabar jau neeksperimentuoju. Negalima keisti gyvenimo būdo, prie kurio pripratai per ilgą laiką. Dirbti, bet ne per daug – tai ir yra savęs tausojimas.

Edita.  Kai tada grįžome iš Kretos, kraujagyslių ligų specialistai net prisiminė admirolą Horacijų Nelsoną – jis buvo baisus ligonis, plaukiant visuomet kankindavosi nuo jūros ligos, bet kai prasidėdavo mūšis, admirolas kaipmat pasveikdavo. Algimantas – toks pat. Jį priepuolis gali ištikti, kai padeda paskutinį tašką, kai atostogos, kai niekur nebereikia lėkti.

Algimantas.  Bet ir Edita kaip profesionali psichologė dirba trijose vietose: dėsto kolegijoje, universitete, konsultuoja specialiojoje mokykloje. Dar yra ir ketvirtasis darbas – šie namai.

Edita.  Aš ir sakau, kad pagrindinės mano pareigos – būti Čekuoliene. O jau paskui visa kita. Kai prieš penkiolika metų susitikome – jau tada Algis buvo legenda. Gal truputį apipinta mitais, gandais, prisigalvojimais. Bet žinau ne tik tuos prisigalvojimus – žinau truputį daugiau ...  Iš tiesų man patinka būti Čekuoliene.

Ar tinka Čekuolių šeimai klausimas apie šeimos galvą?

Algimantas.  Papasakosiu šiek tiek istorijos. Prieš keturiolika metų, kai susituokėme, jau buvome subrendę, abu prieš tai turėję šeimas, todėl, be abejo, tam tikrų kautynių būta. Iš pradžių maniau, kad šeimos galva turiu būti aš. Pirmiausia – 23 metais vyresnis, truputį daugiau uždirbu ir apskritai... Koks dar gali būti klausimas? Bet pataikė tas mano dalgis į akmenį. Ir išskildavo gana daug kibirkščių.

Štai prieš kurį laiką lankėmės Kenijoje. Važiuojame per savaną ir gidas perspėja: „Pastovėkime, tuoj praeis drambliai.“ Ir tikrai – netrukus pasirodo dramblių vorelė. Priekyje su į ištiestu straubliu – dramblienė, viduryje – mažiukai drambliukai, o gale – vienas toks su didelėmis iltimis. Jie visi žingsniuoja gerti, vanduo matyti iš tolo, takas ištryptas, maža to, drambliai tuo pačiu taku eina gerti kas dieną – bet dramblienė vis tiek turi eiti priekyje ir uosti vandenį. O dramblys su iltimis voros gale saugo, kad neužpultų koks liūtas. Taip išvydau, kad gyvūnų pasaulyje – ne tik dramblių, bet beveik visų žinduolių, – tik patelė pažįsta savo vaikus. Ir vaikai pažįsta tik ją. Daugelis neatpažįsta savo tėvų – na, trinasi, tarkime, kažkoks karčiuotas liūtas aplinkui – iš kur vaikams žinoti, tėvas jis ar ne? Ir visus tuos milijonus metų, kuriuos žmonės prieš tai gyveno, buvo lygiai taip pat – vaikai atpažino tik motiną. Užtat natūraliai šeimos centras, šeimos galva ir buvo motina. Galbūt ji, kaip toji dramblienė, iš tiesų nė neveda virtinės, bet užtat jaučia tokį malonumą. O visi kiti maloniai jaučiasi, kad yra tvarka. Taigi tegul šitaip ir būna.

Edita.  Jei kas paklaustų, kas svarbiau – galva ar kojos, atsakymas priklausytų nuo to, ką tuo metu veikiate – galva ar kojomis dirbate. Todėl manau, kad daug kas priklauso nuo veiklos pobūdžio. Pavyzdžiui, ir aš kartais su ta Čekuolio legenda kaip su vėliava einu, ir man gerai. O kartais viską darau pati. Tačiau Algis – didis organizatorius. Aš tik pasakau kokią mintį, tarkime, kad noriu į spektaklį, o Algimantas iškart klausia – kur, kada, ir labai greitai ima vykdyti sumanymą. Tarsi eina į medžioklę, suprantate. Pas mus tokia šeima – jis yra veikiantis, vyriškas, o aš – pasvajojanti.

Bajoriškumo ritualas

Įdomu, kodėl vienas į kitą kreipiatės „jūs“?

Algimantas.  Yra dvi priežastys. Pirma, mano tėvų šeimoje taip buvo, mano mamytė buvo bajoraitė. Antra priežastis – praktinė. Juk pasakyti: „Eikit jūs po velnių“ daug sunkiau. Žodžiai turi savo spalvą ir kvapą.

Edita. Man iš pradžių toks kreipinys buvo truputį keistas, bet gražus. Savo šeimoje nei tėvų, nei senelių „jūs“ nevadinau. Bet kažkaip toks kreipinys tapo mano ir Algimanto šeimos nerašyta taisykle. Manau, kad taip parodomas pagarbus atstumas. Man labai patiko kažkada Nomedos Marčėnaitės pastaba: „Žinau, kodėl vienas kitam sakote „jūs“. Tai tarsi savo meilės, santykių užkalbėjimas.“ Ir iš tiesų, toks kreipinys – ritualas.

Turbūt žinote tokį pasakymą: „Septynis kartus pamatuok arba paklausk Čekuolio.“ Kaip dažnai žmonės Algimanto prašo patarimų?

Algimantas. Į  tokį klausimą atsakysiu turbūt pirmą kartą. Esu televizijos žmogus (dėl to, beje, nė kiek nepasikeičiau), todėl netiesiogiai pabūnu kiekvienuose namuose, tampu tarsi savotišku šeimos nariu. Neretai būna, kad gatvėje kas nors prieina ir, net „labas“ nepasakęs, pradeda kalbėti. Paklausia, čia pat sau atsako. Žiūriu į akis – normalus žmogus, ne ligonis. Paskui taria: „Na, gerai, sudie“, – ir nužingsniuoja sau. Gal jam atrodo, kad pratęsė buvusį pašnekesį su manim?

Edita. Man atrodo, kad Algio labai dažnai klausia patarimų. Jų ypač klausdavo mano dukra. Kai susituokėme, ji buvo dvidešimtmetė. O aš su ja nuo dygliuotos paauglystės gal kiek sunkiau sutardavau. Algis jai iš karto tapo didžiuliu autoritetu. Tada ji dar gyveno Lietuvoje, bet atskirai – skambindavo, kalbėdavosi apie vaikinus, gyvenimą, o tada Algis klausdavo: „Dabar turbūt su mama nori pakalbėti?“ – „Tai kad ne, jau viską pasakiau.“  Net jau sukūrusi savo šeimą vis kreipiasi į jį.

Ir anūkai Algimanto klauso, viską cituoja. Štai jų piešinys, kuriame užrašyta Algio sentencija: „Žmogus, kuris nieko nebijo, – labiausiai neapgintas žmogus.“ Matyt, su seneliu kalbėtasi apie baimes. O šiemet Italijoje nutiko štai kaip. Anūkas, dukros sūnus, ten lanko antrą klasę. Išsikviečia mokytoja mamą ir perspėja: „Jūsų vaiko vaizduotė  per daug laki, jis tokias nesąmones pasakoja – kad jo senelis jodinėja drambliais, plaukioja laivais, karuose dalyvauja ...“ Mano dukra mokytojai sako: „Bet tai teisybė.“ Italė tik išpūtė akis, o anūkas paskui į klasę tempė senelio knygas parodyti – dėl to turbūt vaikų akyse „išaugo“ visu metru.

Kelionės gerai, bet  namuose geriausia 

Ar Čekuolius lengva užtikti namuose? Įspūdis toks, kad nuolat keliaujate.

Edita.  Iš tiesų man patinka būti namuose – iš jų išeinu tam, kad sugrįžčiau. Čia nuostabu: nors miesto vidurys, yra sodas, rudenį girdi, kaip krisdami į žemę bumbsi obuoliai. Vasarą grįžtame nuo ežero, iš kokio baliaus – o čia šitokia ramybė... Tada kartais net sakau: „Kodėl važiavome prie ežero? Gal dėl to, kad suprastume, ką čia turime?“ Man patinka, kad Algis nori, jog viskas būtų organizuojama namuose, visos šventės čia švenčiamos. Jam smagu, kai to, kas jam skanu, ir kiti paragauja. Jis ir pats mėgsta gaminti, ir mane visada pagiria, pavyzdžiui: „O štai ši sriuba – jūsų aukso fondas.“

Algimantas.  Man taip pat patinka namuose. Galima sakyti, kad išvykstu iš čia iš inercijos arba tada, kai reikia. Edita namuose būna rečiau nei aš – dėl savo trijų darbų, dar šeštadieniais į turgų jai  būtina nulėkti. Prasisuka ten kaip sūkurys, kaip cunamis – burokinės morkos, morkiniai burokai ir taip toliau.

Ar jūsų šeimoje kyla konfliktų?

Algimantas. O Jėzau, kiekvieną dieną.

Edita. Konfliktas – geras dalykas, svarbu, kaip jį sprendi.  Abu darome tuos darbus, kurie mums patinka – dėl to esame sutarę. Prie to paties stalo aš galiu norėti vieno, o Algis – kito. Kartais Algimantas perklausia: „Dabar sėdime skirtinguose kambariuose, bet juk nesusipykę?“ Aišku, nesusipykę, paprasčiausiai darome tai, ką reikia, arba tai, kas patinka.

Arba štai einu namo ir jau iš tolo matau, kad visuose languose dega šviesa, o Algis sėdi sau vienas kambaryje. Sakau: „Gal pas mus yra svečių, kad visur šviesos plieskia?“– „Ne, bet dabar jūs parėjote, tai užgesinsiu“, – atsako. Algimantui šviesa – tarsi pilni namai, pastaruoju metu jis pradėjo nemėgti tamsos.

Apie jus, Algimantai, kalbama, jog  regite visus ateities variantus  vienu metu. Kokie gi mums bus šie metai?

Algimantas.  Ekonomiškai nelengvi. Mūsų ekonominė sistema per daug produktyvi – tiek visko prigamina pasaulyje: kaugės, krūvos marškinių, batų... Tai neišvengiamai turi pasibaigti, bet tada kažkas praras ir pajamas. Vadinasi, pirks dar mažiau. Matau tik vieną būdą, kaip sustabdyti krizę: atėjo laikas visiems žmonėms gauti rentą tik už tai, kad gyvena. Su teise dirbti, žinoma, nors darbų ir mažai. Tada gali sėdėti, gali dirbti. Skamba keistai, bet tai naujausia tendencija pasaulyje, nauja kryptis. Dar ne visi ją supranta, todėl ne taip greitai to sulauksime...

Irena Kamičaitienė