Karčios itališkos vynuogės

„Kai pažįstami pasiūlė padirbėti Italijoje, susigundžiau. Tačiau kartu su kitais išvykusiais buvau įkalintas laukuose. Prašiusius išleisti žiauriai sumušdavo“, - tokie Daliaus R. atsiminimai iš košmaru virtusių darbo paieškų užsienyje.

Daliui, prieš du metus praradusiam darbą viename mažame Lietuvos miestelyje, pagalbos ranką, kaip anuomet jam atrodė, ištiesė pažįstami vyrai. „Garantavo darbą Italijos vynuogynuose. Pasakė, kad pasiimčiau pasą ir būčiau pasiruošęs išvykti bet kada. Šeimos neturėjau, tėvai mirę, tad kliūčių išvykti nebuvo. Net kaimynams nepasakiau, kur vykstu“, - pasakojo 32 m. vyras.

Alytaus rajone augęs pašnekovas prisiminė, kad iš nedidelio jo gimtojo miestelio buvo dar vienas jo amžiaus vyras, o kiti 8 - nepažįstami. „Apgyvendino mus kažkur laukuose, aptvertoje teritorijoje. Pasus surinko ir pasakė, kad pasaugos. Tuomet prasidėjo vergija - nuveždavo į laukus dirbti, kur karštyje tekdavo plušėti iki šešiolikos valandų. Kas bandė simuliuoti, gaudavo „į kaulus“. Baisu buvo, nežinojome ką daryti, kur kreiptis“, - pirmąsias savaites Italijos vynuogynuose prisiminė Dalius.

Pašnekovui, o ir kitiems pakliuvusiems į vergiją vyrams poilsio dienų nebūdavo. „Dirbome visas 7 dienas per savaitę. Pasiteiravus atlyginimo, mus ramino, kad sumokės vėliau. Daugelis nepakėlė išnaudojimo ir pareikalavo išleisti. Už tai buvo žiauriai sumušti, - pragarą vynuogių laukuose prisiminė Dalius. - Po 3 savaičių specialiai iškritau iš medžio, susižeidžiau ir taip patekau į ligoninę. Ten paprašiau seselės, kad iškviestų policiją ir paskambintų į Lietuvos ambasadą. Džiaugiuosi, kad likau gyvas. Gaila ten likusių draugų – vietinė policija jų tiesiog nerado“.

Išgyvenimų nelinkėtų net priešams

Daliaus pasakojimas tik patvirtina statistiką, kad Lietuva prekybos žmonėmis srityje išlieka  eksporto šalimi. Prekyba žmonėmis mūsų šalyje vis tik daugiausia orientuota į seksualinį išnaudojimą ir prostitucijos verslą. Tą patvirtina 19-metės Marijos pasakojimas.

„Praėjusią vasarą nusprendžiau užsidirbti studijoms. Draugė pasakė, kad pažįsta moterį, kuri įdarbina užsienyje. Susitikau ir ji mane patikino, kad gausiu indų plovėjos darbą Airijos sostinėje. Buvau girdėjusi apie į sekso vergiją parduodamas merginas, bet maniau, kad man taip nenutiks“, - pasakojo Kaune gyvenanti mergina.

Po dviejų savaičių paaiškėjo, kad Dubline darbo Marijai nebeliko. „Turėjau šiek tiek pinigų dar iš Lietuvos, todėl labai nesijaudinau, o ir kitą darbą man žadėjo surasti. Tačiau jo vis nebuvo, o skolos didėjo. Po mėnesio jau neturėjau pinigų sugrįžti į namus, - atviravo humanitarinius mokslus  studijuojanti mergina. - Nuomotojai liepė išsikraustyti iš buto. Kaip tik tada darbo man ieškanti moteris pasiūlė šokti viename naktiniame klube. Kiek padvejojusi sutikau, nes grįžti į Lietuvą be pinigų atrodė bus gėdinga. Kuomet apsigyvenau virš naujosios darbo vietos, tą patį vakarą supratau, jog tikrasis mano darbas - ne šokiai“.

Marija neslepia, kad buvo priversta dirbti prostitute. „Bandžiau prieštarauti, kad mano darbas turi būti ne toks, tačiau man paaiškino, kad atseit esu skolinga už tai, jog mane perkraustė ir apgyvendino. Tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad jei priešinsiuos, mane tiesiog užmuš, - nuolatinės įtampos ir baimės laikotarpį prisiminė kaunietė. - Po 3 savaičių viešnamyje vyko policijos reidas. Tuomet pradėjau rėkti ir taip mane išgelbėjo“.

Mergina to, ką patyrė, sako nelinkėtų net savo didžiausiems priešams. „Iki šiol naktimis mane kankina košmarai, gatvėse bijau nepažįstamų žmonių, atrodo, kad visur mane seka, kažkas ruošiasi pagrobti ir parvežti atgal į viešnamį. Norėčiau viską kuo greičiau pamiršti“, - drebančiu balsu kalbėjo Marija ir patarė darbo ieškančioms merginoms būti itin budrioms užsienyje.

Asmuo be paso - daiktas

Statistikos duomenys byloja, kad daugiausia šio nusikaltimo aukų yra Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno miestuose. 1 tūkst. 200 – maždaug tiek lietuvaičių kasmet išvežama į sekso vergiją. O kur dar būrys vyrų, kurie, kaip ir Dalius, pakliuvo į prekybininkų žmonėmis pinkles?

Pavardės skelbti nenorėjęs psichologas Aurimas į plačias kalbas nesileido. „Dauguma nukentėjusių asmenų yra žemo išsilavinimo, patiklūs, todėl juos pavilioti nėra sunku. Svarbiausias ir aktualiausias patarimas – niekam niekada neatiduoti dokumentų, apie būsimą išvykimą pranešti kuo daugiau žmonių ir nuolat juos informuoti apie gyvenamosios vietos pakeitimą“, - patarė Vilniuje dirbantis psichologas.

„Darbdaviui nereikia tavo paso originalo ir jis neturi teisės jo iš tavęs reikalauti! Asmuo be paso užsienio valstybėje neturi jokių teisių, jam yra žymiai sunkiau gauti kokią nors pagalbą. Įsiskolinusi nusikaltėliams ir atidavusi jiems savo pasą, auka praranda bet kokias teises ir pasidaro visiškai priklausoma nuo prekiautojų žmonėmis. Asmenys tampa daiktais, kuriuos galima parduoti, perparduoti, išnaudoti, žodžiu, daryti, ką tik nori“, - sakė Migracijos informacijos centro atstovas.