Tytuvėniškiai nebuvo tik nebylūs stebėtojai ar tylūs raudotojai. Jie, vadovaujami savo klebono Rimanto, skubėjo gelbėti bažnyčioje buvusį turtą, nukabinėjo paveikslus bei gelbėjo kitas vertybes, nešdami juos į saugią vietą. Kiti sėmė vandenį, kuris sunkėsi per storas bažnyčios sienas. Tai buvo kažkas panašaus į Sizifo darbą, nes ugniagesiai vis pylė ir pylė vandenį, o žmonės vis sėmė ir sėmė.

Vakarop, kai liovėsi pylimas iš ugniagesių žarnų, Tytuvėnų bendruomenės žmonės jau plovė suodžius bažnyčioje, valė kitokius gaisro pėdsakus ir neslėpė džiaugsmo, kad bažnyčios vidus liko nesudegęs, tik labai permirkęs. Dirbo gimnazijos mokytojai, mokiniai, jaunųjų šaulių organizacija, vadovaujama savo vadovo Roberto Mosėjaus.

Žmonės buvo labai laimingi, kad išliko unikalūs, neseniai restauruoti jų bažnyčios vargonai, kurios moterys džiovino rankšluosčiais, šluostė, paskui dengė polietileno plėvele, kad į juos vėl nepatektų vandens.„Baisu, kad dabar jų nepribaigtų šaltis, jie dabar labai šlapi. Bet klebonas žadėjo atvežti „raketą“, na tą, kur pučia šiltą orą Kaip nors gal išgelbės.“

Bažnyčios gelbėtojai plušėjo savim nesirūpindami: šlapi, nuo vandens žliugsinčiais batais, iš kurių išpildavo vandenį ir darbavosi toliau. Tytuvėniškė Aldona Jokubauskienė prasitarė, kad jie dar liūdniau atrodytų, jei nebūtų jiems atvežę labdarai skirtų drabužių, kuriais jie čia pat persirengė, saviškius šlapius numesdami. Mokytoja Danguolė Žukauskienė ir jos dukra Monika neišsitiesdamos sėmė vandenį skudurais. Kitoje patalpoje tą patį darė mokytoja Regina Vaičiulienė. Bemat bažnyčioje išdygo pastoliai, ant kurių užsilipę vyrai nukabinėjo aukštai buvusios paveikslus, kad jų permirkusių nesugadintų spustelėjęs šaltis. Toks jausmas, jog visa miestelio bendruomenė susirinko į pilietiškumo egzaminą ir kiekvienas to egzamino dalyvis stengėsi jį kuo geriau išlaikyti. Bažnyčios gelbėjimo bei valymo darbai truko iki pat gilių sutemų ir ji buvo sutvarkyta taip, kad dar tebebudint ugniagesiams buvo galima aukoti šv. Mišias.

Tytuvėniškiai labiau norėtų, kad valdininkų ir pareigūnų komisijos ne rūpintųsi bažnyčios valymo darbais, o atsakytų į visus kankinantį klausimą, kodėl taip atsitiko? Kodėl nesuveikė priešgaisrinė signalizacija kilus gaisrui (bažnyčios gelbėtojų teigimu, ji kaukti pradėjusi tik 8 val. ryto, kai tuo tarpu jau 4 val. stogas degė atvira liepsna.) Kodėl po daug milijonų kainavusios restauracijos baigiasi gaisrais? Tokia dalia ištiko Labanoro bažnyčią, Kurtuvėnų svirną, Klaipėdos teatrą, Tytuvėnus ir kt.