Sviestą ant jos tepėme peiliais ir kuo storiau. Fermentinio sūrio atsipjaudavome ir lyg trečiąjį sumuštinio aukštą paklodavome tuo pačiu įrankiu. „Jei mes būtumę valgę taip, kaip jūs, seniai būtume bankrutavę“, – pareiškė tetulė. Ir visai šeimai stebint atsipjovė beveik permatomą duonos riekelę, sviesto tepė – nė nematyti, ir ilgai stebėjosi, kad neturime specialaus įrankio – permatomam sūrio gabalėliui atriekti.

Dar daugiau jos keistybių, kaip atrodė, pastebėjome savaitę gyvendami po vienu stogu. Pakaks paminėti vien tai, kad kone maniakiškai tikrino, ar tuščiose patalpose išjungta šviesa...

Kuo Europos griuvimo kontekste įsidėmėtina ši sena istorija? Šiandien man vis labiau patinka posakis, kad geriau ilga, bet plona riekė nei trumpa ir stora. Taupieji, racionalieji vokiečiai, turėję tiek pat laiko kraštui ir ekonomikai atkurti, kaip ir kitos Antrajame pasauliniame kare dalyvavusios šalys, jau po kelių dešimtmečių gyveno pasiturimai. Net emigrantai važinėjo nuosavomis mašinomis, gyveno privačiuose būstuose ir deficitais aprūpindavo Sovietų Sąjungoje likusius vargšus giminaičius. Dabar Vokietija drauge su Prancūzija ir keliomis stipresnėmis Europos Sąjungos šalimis stumia į kalną visą euro zonos ekonomiką.

Ir nors Vokietijos ūkio ministras Filipas Riosleris prieš pat Naujuosius pareiškė, kad Vokietijos ekonomika „visiškai tvirta“, o Prancūzijos – po trumpo sąstingio baigiantis metams trečdaliu procento paaugo, džiaugtis beveik nėra kuo. Pasigirsta nuomonių, kad taupieji vokiečiai vieną dieną pavargs dengti išlaidžių graikų ir kitų prasiskolinusių šalių skolas.

Didžiosios valstybės, garantuojančios kitų valstybių skolas, gali prarasti aukščiausius reitingus ir tapti neatsparios krizei. Atbulinės pavaros įjungimu galima laikyti britų atsisakymą pasirašyti naują ES sutartį dėl griežtesnės fi skalinės drausmės kontrolės.

Tad reali tikimybė, kad sugrius euro zona, o su ja – ir visa Europos Sąjunga. Pirmiausia todėl, kad net patiems Europos Sąjungos kūrėjams, matyt, nevisiškai buvo aišku, kodėl ją kūrė. Svajota apie didžiulę rinką, kurią dabar sudaro apie 500 mln. vartotojų? Anot Leonido Donskio, ekonomika yra ta pati jėgos ir dominavimo logika, tik iš frontų pervesta į rinką... Į prestižinį euro zonos klubą iš pradžių buvo priimamos tik pasiturinčios šalys, galinčios įveikti Mastrichto kriterijus. Tačiau (arba kaip tik todėl) nei šių valstybių nacionalinių biudžetų formavimo ypatumų, nei fi nansų rinkų niekas nekontroliavo. Viską turėjo sukontroliuoti rinka, o valstybės (ar tuo labiau – ES) kišimasis „buvo nereikalingas“. O tada savo juodą darbą padarė niekieno nekontroliuojami, pigias paskolas į kairę ir dešinę daliję bankai, kurie atvėrė kelią materialinėmis vertybėmis nepagrįstai finansinei ekonomikai.

„Tų, kas plačiai atkėlė vartus, tai yra atidarė nekontroliuojamą finansinę rinką skandinaviškiems bankams, prie kryžiaus neprikalsi“, – sakė buvęs bankininkas Petras Kravtas, paklaustas, ar Lietuvai nevertėtų pasekti lenkų pavyzdžiu ir atsieti litą nuo euro. Tačiau tai padaryti bijoma ir dėl eurais paskolas paėmusių žmonių likimų – šalyje padaugėtų benamių ir socialiai remtinų asmenų, bankrutuotų dalis verslininkų.

Gyvenimas pagal pajamas, o ne skolon, būtų buvusi ta „plona, bet ilga duona“, kuri anksčiau ar vėliau būtų Lietuvą atvedusi į prestižinį euro zonos valstybių klubą. Taip pat nebūtų sudariusi sąlygų kai kurioms prasiskolinusioms ES valstybėms išlaidauti ir „lėbauti“.

Taigi, kaip ir graikai, italai, ispanai, portugalai ar latviai, dar kartą veršimės diržus. Tiksliau, mums juos suverš eilinį kartą padidindami mokesčius ar užkraudami naujų. Lietuviams tai skausmingiau dar ir todėl, kad taip neseniai jie nugurkė storą ir riebų neužsidirbtos duonos kąsnį.