Jėzus apie būsimą dangaus karalystę kalba kaip apie karališkų vestuvių pokylį, į kurį buvo pakviesti visi reikalingi žmonės. Deja, pakviestiesiems buvo svarbiau arti ir prekiauti. Kiti pasiuntinius išniekino ir nužudė. Tuomet buvo pakviesti žmonės iš kryžkelių, ir šie atėjo.

Kas jie, žmonės iš kryžkelių? Nesunku numanyti. Tai sumišę žmonės, nežinantys kelio, abejojantys, klystantys, darantys klaidų ir nuodėmių. Šiandien jų labai daug. Jie važiuoja į Tibetą, Indiją, ieško dvasingumo Rytų religijose, įvairiose New Age srovėse; jie vaikščioja nuodėmės keliais, vis bandydami save įtikinti, kad tai normalūs ir tiesūs keliai. Dalis jų visiškai pasiklysta, o kiti suranda ir kaip gelbėtoją priima Jėzų Kristų, juos sutikusį kokioje nors kryžkelėje ir prikėlusį iš nuodėmių. Šiuos žmones vadiname konvertitais ir jie atpažįstami iš evangelinio radikalumo. Pažinę Kristų, juo džiaugiasi, nori ištikimai sekti paskui savo Mokytoją ir net kitus paskui save traukti. Tokia žmogaus prigimtis – išgyvendamas daug džiaugsmo, visuomet nori juo dalytis su kitais.

Kristaus palyginime apie dangaus karalystę žmonės iš kryžkelių yra priešinami anksčiau pakviestiesiems ir manantiesiems, kad jie turi tiesos monopolį, žino kelią ir tiesiai juo žygiuoja. Kristaus laikais tai buvo fariziejai ir Rašto aiškintojai. Mūsų laikais tai gali būti pakrikštyti ir tikėjimo nepametę krikščionys. Jie neišsižada kelio, kuriuo turi eiti, bet tas kelias jiems atrodo sunkus ir vargingas. Šių žmonių gyvenime nėra džiaugsmo. Jie susitelkia į kasdienybę, „aria ir prekiauja“, darbas, verslas ir rūpesčiai jiems užgožia Dievą. Jie nepatiria džiaugsmo, kad yra išgelbėti ir pašaukti į Viešpaties vestuvių pokylį. Tikėjimas jiems nėra džiaugsmo šaltinis.

Mus gali gluminti Kristaus priminimas apie žmogų, neturintį vestuvių drabužio, bet pakviestą į jas. Atrodytų, visai nelogiška. Jei žmogus neturėjo tinkamo drabužio, kam tuomet buvo pakviestas į pokylį? Ar tam, kad paskui būtų išvarytas? Visai ne.

Dievas kviečia mus, kad ir kokie būtume, kad ir labai dideli vargšai būtume. Ir kviečia ne tam, kad ir toliau mus paliktų su dvasiniais skarmalais, o kad prikeltų gyventi tiesoje ir meilėje. Štai kodėl mums reikalinga Bažnyčios bendruomenė. Joje geriau pamatome, kuo vilkime – vestuvių drabužiu ar skarmalais. Gyvendamas tarsi koks tarzanas, vienas ar blogoje draugijoje, gali pamanyti, kad tau viskas gerai. Tačiau šalia savęs matydamas daug šaunių bendrakeleivių, iš jų mokaisi ir esi verčiamas pasitempti.

Vestuvių drabužis yra Dievo malonė. Jis turimas, kai tarp mūsų ir Dievo yra nenutrauktas meilės ryšys. Jį silpnina kiekviena nuodėmė, o sunki ir sąmoninga – nutraukia. Todėl tikėjimo kelionėje labai svarbu saugoti šį drabužį, o atsitikus nelaimei jį išbaltinti Avinėlio kraujyje. Apaštalas Jonas Apokalipsėje pasakoja apie žmones, stovinčius prie Avinėlio sosto ir vilkinčius baltais, Avinėlio kraujyje išbaltintais drabužiais.

Šis metas yra paženklintas liūdesiu. Aiškiai matome, kad daugeliui trūksta tikro džiaugsmo, o tuomet kyla noras jį pakeisti kuo nors kitu – alkoholiu, narkotikais, nesibaigiančiomis pramogomis ir kt. Iš tiesų tėra vienas užtikrintas kelias į tikrą džiaugsmą – saugoti savo vestuvių drabužį, t. y. gyventi meilės vienybėje su Viešpačiu.