Kas atsitiko? Iš esmės nieko. Tik jau padvelkė rinkimais. Iki jų dar lygiai metai, bet daugelis partijų jau rikiuoja būsimus kandidatus į Seimo narius, vienur taikiai, kitur konfliktuodami kolegos dalijasi vienmandatėmis rinkimų apygardomis. Natūralu, kad sparčiai rinkimams besiruošiantys politikai jau pradeda pražysti gerumu, paslaugumu savo būsimiems rinkėjams.

Nė viena mūsų valstybės institucija nėra taip koneveikiama kaip politinės partijos, Seimas, Vyriausybė. Visuomenės apklausų lentelėse šią kadenciją jos taip ir neišlipo iš dugno. Tačiau trokštančiųjų užimti šias vietas netrūksta nė per vienus rinkimus. Priešingai – siekiančiųjų įsikurti Seimo rūmuose būna tiek, kad tokio konkurso galėtų pavydėti pati populiariausia šalies aukštoji mokykla.

Štai tada ir kyla klausimas, kodėl taip veržiamasi į tokią valdžią, kuri žmonių yra labiausiai nemėgstama. Gal todėl, kad norima kažką pakeisti, sumažinti socialinę atskirtį tarp valdžios ir tautos? Nedrįsčiau tvirtinti, kad tokių nėra. Tačiau dauguma veržiasi į valdžią toli gražu ne tarnauti žmonėms, kaip dažnai deklaruoja per rinkimų kampanijas, o todėl, kad į ją patekusiesiems gyventi ne taip jau blogai netgi gūdžiausios krizės metais.

Garantuotas solidus atlyginimas, apie kurį didžioji tautos dalis gali tik pasvajoti, visų mokesčių mokėtojų pinigais apmokamas politinis turizmas į egzotines šalis, dar įvairūs priedai prie atlyginimų „už didelius darbo krūvius“ arba dalyvavimą patriotiniuose renginiuose – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kitokiuose minėjimuose, kaip praėjusią kadenciją būdavo Kaune. Nieko nuostabaus, kad, kaip toje reklamoje, vieną kartą paragavę valdžios, jau negali sustoti. Ar tai nepatvirtina neseniai spaudoje pasirodžiusių žinių, kad net apie šimtas dabartinių parlamentarų pasiryžę artėjančiuose rinkimuose grumtis ir dėl kitos kadencijos Seimo narių mandatų? Ir tik mažiau kaip trečdalis vėl patekti į Seimą dėl įvairių priežasčių bandyti neketina. Vieni aiškiai neturi šansų, kiti, matyt, patys suprato įsėdę ne į tas roges.

Tačiau dauguma pasiduoti nežada. Politiniame užribyje atsidūrę socialliberalai susirado naujas nišas – dauguma perbėgo į raumenis auginančią Darbo partiją, kiti – pas socialdemokratus, nes būnant šiose partijose kur kas daugiau galimybių išlikti valdžioje.

Iš politinio žemėlapio, kaip ir prognozuota, išnyks jau kelis kartus skilę Arūno Valinsko „prisikėlėliai“, dabar įsiliejantys į liberalcentristų gretas. Frakcija Seime jau pakeitė pavadinimą, tuoj nebeliks ir pačios juokdarių partijos. Tik kažin ar jie sustiprins įvairių išbandymų ir netekčių kamuojamą Liberalų ir centro sąjungą. Gali atsitikti netgi priešingai – dėl prisijungusių liūdnai pagarėjusių „prisikėlėlių“ dalis rinkėjų nuo liberalcentristų gali ir nusigręžti. Nei Liberalų sąjūdis, nei Artūro Zuoko judėjimas kol kas, atrodo, neketina bičiuliautis su liberalcenristais, tad to stipraus trečiojo kelio gali ir nebūti.

Šiandien, likus metams iki rinkimų, sunku būtų prognozuoti, kas kitą kadenciją perims svarbiausias valdžios vadeles. Jei rinkėjų nuotaikos nepasikeis, daugiausia galimybių patekti į Seimą ir tapti valdančiaisiais turi socialdemokratai, Darbo partija, „tvarkiečiai“ ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai.

Tačiau kas galiausiai iš jų atsidurs politiniame olimpe, o kas bus priverstas lindėti opozicijos apkasuose, dabar pasakyti dar būtų rizikinga, nes į Seimą tikriausiai dar pateks ir kitų politinių partijų ar judėjimų atstovų, galinčių būsimas politines svarstykles nusverti į vieną ar kitą pusę.