Nors Lietuva – viena skurdžiausių ES valstybių, ji pirmauja savižudybių skaičiumi, o depresiją, anot psichiatrų, galima diagnozuoti kone trims ketvirtadaliams šalies gyventojų, Prezidente pasitiki beveik 80 proc. žmonių. Paradoksalu – pagal pasitikėjimo savo šalies lyderiu lygį užimame trečią vietą Europoje. Mus aplenkė tik Suomija ir Liuksemburgas, kur valstybės vadovų darbu patenkinti dar daugiau žmonių. Tačiau Suomijos prezidentė, buvusi teisininkė ir profesinių sąjungų aktyvistė Tarja Halonen bei Liuksemburgo premjeras Žanas Klodas Junkeras gali didžiuotis pelnyta šlove: Liuksemburgas ir Suomija – vienos turtingiausių Europos ir pasaulio šalių. Liuksemburgas, praėjusių metų gruodžio duomenimis, pagal gyvenimo lygį pirmavo Europos Sąjungoje, o Lietuva tenkinosi ketvirta vieta nuo galo.

Tad kas tie banginiai, ant kurių laikosi ne, ne pasaulis, o Dalios Grybauskaitės populiarumas? Pirmasis – nepriekaištingai sustyguoti Prezidentės viešieji ryšiai. Antrasis – tauta, pasiilgusi „kietos rankos politikos“. Visuomenės nesugebėjimas atskirti viešųjų ryšių triukų nuo realių darbų ir aklas noras laivo gelbėjimą patikėti vieninteliam mesijui senokai jaudina Lietuvos šviesuomenę.

Apžvalgininkas Edvardas Čiuldė straipsnyje „Tas pats Lukašenka, tik ūsai kitoje vietoje“ D.Grybauskaitę palygino su kaimyninės šalies lyderiu. Tokį gretinimą paskatino ne tik „nenatūraliai“ aukšti D.Grybauskaitės reitingai, bet ir tvirtos rankos ilgesys, kurį „Prezidentė nori nenori daugeliui žmonių sužadina iki isterijos“.

Paklaustas, kodėl D.Grybauskaites vadovavimo stilių lygina su A.Lukašenkos režimu, buvęs Europos Parlamento narys Aloyzas Sakalas atsakė, kad šiuos politikus vienija ta pati veiklos maniera ir toks pat noras pajungti sau visas valdžias.

Dabartinės šalies vadovės panašumų su Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu bene pirmasis įžvelgė politologas Vytautas Radžvilas. Jis dar Prezidento rinkimų kampanijos metu pastebėjo, kad „virš Lietuvos pateka skaisti putinizmo saulė“. Bėgant metams, dalis Rusijos gyventojų, neišvydę realių savo mesijo darbų šalies labui, į jo pastangas bet kokia kaina amžinai įsitvirtinti valdžioje atsakė protestais ir streikais. Tiesa, Rusijos ir Baltarusijos lyderiai kaltinami prisidėję prie rinkimų rezultatų klastojimo. Mūsų Prezidentei to neprikiši. Tačiau vadovavimo stilius pamažu įgyja panašių bruožų.

Prieš kelias savaites Prezidentė, švelniai tariant, paauklėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrą Donatą Jankauską. Ne bet kaip, o gausiai susirinkusių spaudos ir televizijos žurnalistų akivaizdoje. Kad tauta matytų, kaip Prezidentei rūpi jaunimo nedarbo problema. Kad šalyje darbo neturi beveik kas trečias jaunuolis, mes, žurnalistai, galime sužinoti per penkias minutes: pakanka atsiversti Darbo biržos puslapį internete ar statistikos duomenų paprašyti šios įstaigos specialistų. D.Grybauskaitei, sprendžiant iš to, ką matėme per televiziją, Lietuvos jaunimo nedarbo problemą pirštu bakstelėjo Briuselyje. O ji tą bakstelėjimą peradresavo tiesiai D.Jankauskui, kuris šalies žiūrovų akivaizdoje pažadėjo per kelis mėnesius sukurti problemos sprendimo strategiją.

Daugeliui aišku, kad tai tebuvo Prezidentės viešųjų ryšių akcija. Bet ne tiems, kurie Prezidente pasitiki labiau nei kitais politikais. O kokie pačios D.Grybauskaitės nuopelnai gyventojų gerovei? Kai ji dirbo šalies finansų ministre, anot V.Radžvilo,  pademonstravo „iš tiesų retą gebėjimą karpyti biudžeto asignavimus, ypač socialinių reikalų sričiai, ir meną „taupyti“ valstybės lėšas vargingiausių ir pažeidžiamiausių gyventojų sluoksnių sąskaita.

Viešųjų ryšių akcijų Lietuva pamatys dar ne vieną. Tauta jų šauksis, kol apklausose aklai reikš pasitikėjimą viskuo, ką Prezidentė bedarytų.

„Ministrus ji kviečia „ant kilimo“ ir juos ten „prausia“. Tie vykdo, ko pageidauja Prezidentė. Nė vienas Prezidentės veto  ir nė vienas Prezidentės siūlymas (nors ir labai abejotinas, pavyzdžiui, šilumos tiekėjų atskyrimas nuo jos vartotojų) Seimo nebuvo atmestas“, – teigė Aloyzas Sakalas. Patys Seimo nariai pripažino, kad balsuodami kitaip, nei pageidauja Prezidentė, jie gali prarasti daug rėmėjų, mat Prezidentės aukšti reitingai.

Susidaro įspūdis, kad Seimas ir Vyriausybė – jau Prezidentės, kur ji gali tvarkytis kaip savo darže. Paskutinis savarankiškumą bandantis išsaugoti bastionas – šalies teismai. Bet Prezidentė nebe pirmą kartą viešai „nurodo gaires“ ir jiems.