Kiaulėms šeriamos ir arklio mėšlu?

Kiaulės, kaip ir kūdikiai, auginamos skirtingai. Jų augintojai tvirtina - apie kiaules Lietuvoje yra prikurta daug iš piršto laužtų istorijų. 

Pasak kiaulių augintojų asociacijos vadovo Algio Baravyko, apie kiaulių auginimą sklando daugiau mitų, nei faktų. O paneigti mitus – kur kas sunkiau, nei juos sukurti.

Vienas iš dažniausiai pasigirstančių teiginių, jog fermose auginamos kiaulės yra maitinamos antibiotikais, todėl jos išauga labai greitai.

“Netiesa. Kiaulei užaugti reikia 5-6 mėnesių. Ir tai – normalus laikas”, - sakė A.Baravykas.

Tačiau jei kažkam atrodo, jog šis laikas yra per trumpas, ir kiaulė garde turėtų kriuksėti bent 9-10 mėnesių, A.Baravykas siūlo palyginti kiaulės auginimo būdus sename lietuviškame kaime ir dabar. Šventa tiesa - anksčiau kiaulės tikrai augdavo ilgiau.

“Taip. Bet jos augo ne taip, kaip auga dabar. Kiaulės būdavo laikomos šaltame tvarte, o jas šerdavo tuo, kas papuldavo po ranka, kiaulėms nebuvo sudarinėjamas joks specialus racionas. Savo akimis mačiau, kaip žmonės eina į laukus surinkti arklio mėšlo, kuris taip pat naudojamas kaip pašaras.

Taip šeriama kiaulė negauna visų jos augimui reikiamų medžiagų, o laikoma šaltame tvarte daug energijos sunaudoja tam, kad apšildytų pati save. Štai ir visas ilgo augimo triukas”, - aiškino A.Baravykas.

Tarp kiaulių yra “krepšininkių”

Tačiau tai – dar ne viskas. Kiaulės, kaip ir žmonės, būna skirtingos. Sakykim, žinomas krepšininkas Arvydas Sabonis įspūdingą ūgį pasiekė ne todėl, kad tėvai sūnų maitino antibiotikais, augimo hormonais ar šiam liepė valgyti labai daug ir sočiai.

“Sabonis aukštas todėl, kad tokia yra jo genetika. Tokių pat “sabonių” yra ir kiaulininkystėje. Išskirtinės kiaulės yra paliekamos veislei. Jų veisimas, veislininkystė yra mokslas, atliekamos įvarios studijos, tyrimai”, - pasakojo A.Baravykas.

Visišku mitu A.Baravykas vadina kalbas, jog neva kiaulės užauga per keturis mėnesius. Anot pašnekovo, toks rezultatas dar nėra pasiektas.

Šiuo metu, anot A.Baravyko, daugelyje pasaulio šalių kiaulių veislės ir auginimo būdai yra panašūs: kiaulės gauna tokius pačius grūdus, panašus priežiūros priemonių arsenalas, o organizmui reikalingus baltymus tiek lietuviškos, tiek “importinės” kiaulės gauna iš sojos.

“Pasigirsta kalbų, kad tai – nesveikas, genetiškai modifikuotas augalas. Tačiau jis yra patikrintas ir saugus, niekas nuo to nemiršta, tai – tiesiog pupa”, - tvirtino A.Baravykas.

Svetur – didesni ūkiai

Tačiau kodėl kai kurie kiaulienos pirkėjai tarsi įstoję į “lenkiškos mėsos nevalgytojų” klubą?

Anot A.Baravyko, visai be reikalo. Mat visi kiaulių augintojai Europoje laikosi vienodų standartų, visiems galioja tie patys reikalavimai.

Statistika skelbia, jog į Lietuvoje pirkėjai nuperka net 55 procentus įvežtinės kiaulienos. Maždaug 13 tonų per metus jos atvežama iš Lenkijos, panašiai tiek pat – iš Vokietijos. Tačiau visus, besidominčius mėsos kokybe, domina klausimas, kodėl atvežtinė kiauliena yra pigesnė, nei lietuviška. Galbūt tai reiškia, jog ši mėsa – ne tokia kokybiška.

“Ne. Tai reiškia, jog tos šalies ūkininkai gali savo produkciją parduoti pigiau dėl kitų priežasčių. Viena iš jų - tų šalių ūkininkai turi didesnius ūkius, jie turi žemės, už kurią gauna išmokas.

Mūsų kiaulininkai paprastai neturi nuosavos žemės. Užsiaugindami grūdus Lenkijos ir Vokietijos ūkininkai taip susimažina išlaidas. Dėl šių priežasčių jie kiaules gali parduoti pigiau. Priežasčių yra ir daugiau, tačiau jos susijusios ne su auginimo būdais, o labiau su ūkio struktūromis ir kitais panašiais dalykais”, - vardijo A.Baravykas.

Ramunėlių arbata nepadės

Anot A.Baravyko, užauginti ekologišką kiaulę yra gana sudėtinga.

“Tuomet kiekvienas vartotojas turėtų ją augintis pats, jai susirgus girdyti ramunėlių ar liepžiedžių arbata ir nenaudoti jokių vaistų. Čia – kaip vaikų darželyje. Būdami grupėje vaikai suserga, juos užpuola koks nors virusas, ir tada jiems prireikia vaistų.

Lygiai taip pat ir su kiaulėmis – augdamos bandoje jos natūraliai ima ir suserga. Nei ramunėlių, nei liepžiedžių arbata nepadės – reikia vaistų”, - apie sunkumus kiaules auginti ekologiškai pasakojo pašnekovas.

Pasak A.Baravyko, ekonomika verčia ūkininkus užsiimti ne pavieniu kiaulių auginimu – tai nėra pelninga.

“Neseniai žiniasklaidoje paskelbta, kad Lietuvoje realizuojama apie 16 tonų antibakterinių preparatų. Tačiau labai preliminariai paskaičiavau, kad šis skaičius, padalinus jį iš Lietuvoje laikomų gyvulių skaičiaus, vienam gyvuliui tesudaro maksimaliai vos keturis gramus. Tas medikamentas ir tik toks mažas jo kiekis tikrai pasišalina iš organizmo”, - kalbėjo A.Baravykas.

Organizme lieka chemikalų   

Tačiau Kėdainių rajone ūkininkaujantis ir ekologiškas kiaules auginantis Donatas Vaitelis – kitos nuomonės.

Tiesa, dėl vieno D.Vaitelis visiškai pritaria A.Baravykui – išties jokio skirtumo, ar perki kiaulieną, atgabentą iš Lenkijos, ar mėsą, kuri atkeliavo iš intensyvaus Lietuvos ūkininko ar gamintojo ūkio.

“Valgant tokią mėsą organizme lieka chemikalų likučiai. Tuo tarpu ekologiškai augintos kiaulės mėsa – kitokia”, - aiškino D.Vaitelis.

Anot ūkininko, jo kiaulės gauna tinkamą pašarą – ekologiškai augintus grūdus, sezono metu jos vaikštinėja lauke, o nelaikomos uždarytos narvuose.

“Kiaulės ėda žolę, jos gauna saulės spindulių. Žiemą jas maitiname ne tik grūdais, tačiau ir žolės silosu, jos gauna miltų. Be to, pramoniniuose ūkiuose kiaulės užauga greitai, tuo tarpu auginama natūraliai kiaulė auga apie 8-9 mėnesius”, - sakė D.Vaitelis.

Per metus D.Vaitelis parduoda apie 100 savo ūkyje užaugintų kiaulių. Jų kaina nuo tradicinės kiaulienos skiriasi ir, žinoma, yra didesnė. Už kilogramą gyvo svorio D.Vaitelis prašo 6-7 litų. Tai – maždaug 30 proc. daugiau, nei perkant iš intensyvių kiaulininkystės ūkių.

Nepaisant to, ūkininkas klientų stygiumi nesiskundžia. Anot jo, ekologišką kiaulieną perka nebūtinai pasiturintys ar turtingi žmonės. Ją vertina ir pinigų negaili tie, kurie rūpinasi savo ir savo šeimos narių sveikata.

D.Vaitelio kiaulės skerdžiamos ekologinėje skerdykloje – mat mėsos kokybė priklauso ir nuo to, kaip kiaulė buvo paskersta, kiek streso ji patyrė.

Nuo ko priklauso mėsos kokybė

Viktorija Septilkienė, VMVT Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė, valstybinė maisto produktų inspektorė sakė, kad Mėsos kokybė apibūdinama pagal jos sudėtį, maistinę ir energinę vertes, juslines savybes.

 „Net ir tos pačios rūšies gyvūnų mėsos kokybė, jos juslinės savybės, maistinė, energinė vertė priklauso nuo daugelio dalykų: gyvulio veislės, lyties, amžiaus, įmitimo, pašarų ir šėrimo būdo, gyvulio skerdimo ir mėsos laikymo sąlygų.

Mėsinių veislių gyvuliai auga greičiau, jiems būdingi smulkūs kaulai, gerai išsivystę raumeniniai ir riebaliniai audiniai; gyvuliui bręstant ir senstant audiniuose mažėja drėgmės, daugėja riebalų, didėja jungiamojo audinio kiekis.

Mėsos kokybę stipriai įtakoja gyvulio laikymo sąlygos, šėrimui naudojami pašarai. Yra žinoma, kad maisto atliekomis šertų gyvulių riebalai oksiduojasi ir genda kur kas greičiau nei gyvulių, kurie buvo šeriami kukurūzais.

Vertingiausia laikoma mėsa, turinti kuo daugiau raumeninio audinio, taip pat jaunų gyvulių, paskerstų nesukeliant bereikalingo streso, mėsa. Mėsos kokybė priklauso ir nuo to, ar ji po skerdimo buvo atvėsinta ir laikyta tinkamoje temperatūroje.

Be to, mėsos maistinis vertingumas priklauso nuo to, ar gyvūnas gauna subalansuotus pašarus, kuriuose yra visų būtinų maistinių medžiagų, nemažai įtakos turi ir tai, ar tos medžiagos lengvai įsisavinamos.

Reikia pasakyti, kad Europos Sąjungoje galioja vienodi reikalavimai gyvulių auginimo sąlygoms, pašarų gamybai ir kokybei, mėsos tvarkymui. Tačiau skirtingose Europos Sąjungos šalyse auginamos skirtingos gyvulių veislės, gyvuliai šeriami skirtingais pašarais ir t.t. Todėl net ir tos pačios rūšies gyvulių mėsos skonio savybės (spalva, konsistencija, kvapas) ir kokybės rodikliai (raumenų ir riebalų santykis, drėgmės kiekis) gali skirtis”, - aiškino specialistė.