Duonelę išmesdavo

Tytuvėnuose (Kelmės r.) gyvenantis E.Pelenis džiaugiasi, kad bičių duonelė jau sulaukia deramo pripažinimo. Anksčiau vartotojai buvo miestiečiai, o dabar šį bičių produktą atranda vis daugiau kaimo žmonių.

Palyginti dar neseniai kai kurie bitininkai bičių duonelę iš korių tiesiog išmesdavo, nors tai vienas sveikiausių, pieno rūgštimi užraugtų produktų. Eugenijus tvirtina, kad požiūrį paskatino pakeisti... kiaulių gripas. Spaudoje pasirodžius informacijai, kad užkrato išvengti, be kitų imuniteto stiprintojų, padeda ir bičių duonelė, bičių produkto populiarumas tiesiog žaibiškai išaugo. Šiandien veikiausiai nėra bitininko, kuris nerinktų bičių duonelės.

Su koriu – nepatartina

Bitininkas su žmona gydytoja Aušra, kuri yra pirmoji pagalbininkė bityne, atsargiai vertina pasigirstančius siūlymus bičių duonelę valgyti kartu su koriu.

„Pirmiausia korys koriui yra nelygus. Jeigu jis iš vaško plokštelės, kas žino, ar tame vaške nėra kokių nors mūsų organizmui nepageidaujamų medžiagų. Be abejonės, mikrobų nėra, nes juos sunaikina vaško lydymo temperatūra. Tačiau vaistų likučių, cheminių medžiagų pėdsakų būti gali. Juk bites gydome, naikiname jas apstojusius parazitus. Tos medžiagos niekur nedingsta“, – aiškina tytuvėniškis. Pasak jo, kas kita, kai korys siūtas pačių bičių: „Rėmą užlieji plonute vaško juostele, o pačios bitės pasisiuva korį.“ Esą tokį korį pakramtyti išties naudinga.

Bičiuliai dalijasi įranga

Kad duonelė būtų kokybiška, ją reikia ne tik iškulti, bet ir išvalyti bei gerai išdžiovinti. Paruoštas produktas laikomas sandariai uždarytuose indeliuose, kad neprarastų vertingų
savybių.

E.Pelenis korius sulaužo gabalais, deda į kūlimo stakles ir kulia: „Paskui dar reikia išsijoti, fuchteliu nupūsti vaško dulkes ir dėti į džiovyklą. Pagal standartą reikėtų džiovinti
ne aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje.“

Eugenijus savo kuliamosios neturi. Įranga gana brangi, ją įsigyti tokiam kaip Eugenijaus bitynui (60 bičių šeimų) neapsimoka. Todėl bitininkai kooperuojasi ar perka šią paslaugą.

Iš avilio – po puskilogramį

Tytuvėnų bitininkas iš avilio gauna apie puskilogramį bičių duonelės. Yra būdų jos gauti ir daugiau – 3–4 kg. Tam koriai su bičių duona iš šeimos turi būti išimami jau nuo pavasario, vasaros. Tačiau kaip ir dauguma kitų Lietuvos bitininkų, tytuvėniškis bičių skriausti nenori – produktas yra skirtas perams auginti.

Bičiulio manymu, didesnio bičių duonos kiekio gauti neapsimoka ir finansiškai. Supirkimo kaina siekia 60 litų, bet atmetus kūlimo ir paruošimo pardavimui bei kelionės išlaidas, kiek to uždarbio telieka.

Bitininkystei palankiais metais šalies bitininkai visiškai patenkina paklausą, bičių produktais aprūpina vidaus rinką. „Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje bičiulių yra gana daug. Užsieniečiai biteles dažniau laiko savo malonumui, bet ne dėl naudos. Ten vyrauja 4–5 bičių šeimų bitinėliai“, – asmeniniais pastebėjimais dalijasi Eugenijus.

Medikai pataria per dieną suvartoti apie šaukštą bičių duonos. „Bet būtina daryti pertraukas, kaip ir vartojant bet kurį bičių produktą. Net medaus nepatartina vartoti ištisus metus be pertraukos“, – pataria bitininkas.

Brangsta vaškas

Didėja duonelės, kitų bičių produktų, taip pat ir vaško, paklausa. Tai vertinga žaliava, reikalinga ne tik bitininkams ar žvakių gamybai. Šie produktai plačiai naudojami parfumerijos, farmacijos pramonėje, medicinoje.

Viena bičių šeima per metus pagamina vidutiniškai apie 1,5 kg vaško. Pasak E.Pelenio, nuo bičių poreikio atlieka apie 20 proc. vaško (kita dalis tenka plokštelių gamybai). Vietos verslininkai už vaško kilogramą siūlo 12–15 litų. O šventikai pasirengę pirkti dvigubai brangiau. Tačiau daugiausia laimi tie bitininkai, kurie patys iš perteklinio vaško kažką daro: lieja žvakes, patys jomis prekiauja mugėse, šventėse bei kitur. Kuo tarpininkų mažiau, tuo pelningiau.

Tėvuko palikimas

Eugenijus bitininku tapo netikėtai, nors tėvas turėjo didelį bityną. „Aš bičių bijojau. Su tėvu į bityną eidavau su baime ir tik todėl, kad nepaklusti tėvui negalėjau, taip mus išauklėjo“, – prisimena E.Pelenis.

Prieš du dešimtmečius, kai mirė tėvas, pirma mintis buvo parduoti bityną. Pasipriešino žmona Aušra – jos tėvas taip pat buvo bitininkas, net paties Tado Ivanausko bityne dirbęs. Tad Eugenijus suskato ieškoti literatūros ir mokytis, kaip su bitėmis elgtis. Paskui išvažiavo mokytis bitininkauti į Vokietiją. Grįžęs jau būsimuosius bitininkus Tytuvėnų žemės ūkio mokykloje rengė. „Bet vis tiek gaila, kad tėvo žinių neperėmiau. Jis tikriausiai mane daug ko būtų išmokęs“, – dėl neįvykusių pokalbių su tėvu apie bites apgailestauja E.Pelenis.