Ar šalta bus žiema?

         
Ruoštis žiemai bites skatina vėstantys orai, trumpėjanti diena ir, sakytume, aštuntasis pojūtis. Juk bitės Žemėje atsirado daugiau kaip prieš 23 milijonus metų! Kaip gyvūnai jaučia žemės drebėjimą, taip bitės iš kažkokių kosminių srovių jaučia, kad jau ateina žiema. Vieni pirmųjų pasirengimo požymių – lizdo sandarinimas, plyšių pikiavimas.
         
Kartais bitininkai sako: „Bus sunki žiema, bitės stipriai lizdus pikiuoja.“ Tačiau dabar iš to jau sunku suprasti, kokia bus žiema. Prognozuoti galėjome iš vietos bičių elgesio, tačiau tokių nebeturime. Visos mūsų laikomos bičių šeimos turi atvežtinių rasių genų. Nelygu kokie vyrauja, vienos bičių šeimos lizdus linkusios pikiuoti, kitos – ne. Kaukazo kalnų bitės pikiuoja stipriai, ypač lakas – tai yra olų bitės. Vietos bitės labiau pikiuodavo lizdo viršų negu lakas, kurios reikalingos lizdui vėdinti.
         
Vėdinimas yra būtinas, kad avilyje neužsilaikytų drėgmė, neįsimestų pelėsis (geriausia, kai lakos dvi). Todėl orams atšalus – gruodui atsiradus, iškritus pirmajam sniegui – lakas smarkiai padidinkime.
         

Bobų vasaros pavojai

         
Naktimis jau vėsu, bitės tuoj pradės telktis į žiemojimo kamuolį: silpnesnės šeimos – esant 13, stiprios – 8 laipsnių temperatūrai.
         
Šiltesnėmis dienomis bitės dar skraido, tačiau maisto gamtoje jau nėra. Nebent vandens, vieną kitą žiedadulkę parsineša. Augalai nebeskiria nektaro. Skraidančių bičių tyko pavojai.
         
Miške viržynai net baltuoja nuo voratinklių. Į juos patenka daug lauko bičių. Kai kurie bitininkai jų negaili, mat vis tiek nesulauks pavasario. Iš tiesų gegužės mėnesio turėtų sulaukti rugpjūtį išsiritusios, nedirbusios bitės. Tačiau ir senosios dar labai reikalingos, jos avilyje suspės užpikiuoti korius, sutvarkyti lakas. Todėl patausokime jas, avilius ar bitides parvežkime į žiemojimo vietas: toliau nuo kelių ir kitų triukšmo šaltinių esančias užuovėjas, sodybas. Kai sodyba arti kelio, bityną reikėtų aptverti. Bitėms ir bitininkui bus ramiau, o neatsargūs praeiviai – toliau nuo pagundos.
         
Kitas vėlyvojo skraidymo pavojus – ieškodamos maisto, bitės dažnai į avilį parsineša erkių. Aptinka kokią nors erkėtą nusilpusią šeimą (daug smulkiųjų bitininkų nenaudoja jokių priemonių nuo bičių varozės) ir iš jos parsineša maisto, kartu ir erkių. Tarp kitko, į sveiką, stiprią šeimą bitės niekada nelenda vagiliauti.
         

Apšiltinęs – gydau

         
Kol kas lizdai apšiltinti tik iš vienos pusės. Neskubame apkamšyti lizdų, kad jaunos bitės spėtų užaugti ir paskraidyti. Nesuspėjusios to padaryti žiemos blogai.
         
Oro temperatūrai nukritus iki 13 laipsnių ir žemiau (8–12 laipsn.), metas apšiltinti ir kitą lizdo pusę. Be to, tai tinkamas laikas bites apdoroti nuo erkių – lizduose jau nebėra perų, iš akelių išėjusios visos erkės. Efektyviausia su šiais kenkėjais kovoti, veikliąją medžiagą paskleidžiant su dūmais, dujomis. Kamšos užtikrina ilgesnį jų veikimą.
         
Aš amitrazės preparatus (mitaką, taktiką ir kt., tinka ir insekticidas, skirtas šiltnamio agurkams nuo voratinklinių erkučių apdoroti) derinu su tabaku – užlašinu ant cigaretės be filtro ir specialiu pūstuvu per 5–7 sekundes supučiu į lizdą. Per dieną taip galima šimtą ir daugiau bičių šeimų apdoroti. Optimali dozė – 2 lašai preparato. Mažesnė dozė neduos jokio rezultato, o nuo didesnės jaunos bitės apsvaigsta.
         
Gerai byra erkės ir panaudojus rūgštynių rūgštį. Tačiau šis preparatas efektyvus, kai orai ne vėsesni kaip 12 laipsnių. Nupurkštas lizdas suglaudžiamas, uždengiamas polietilenu, uždėjus šiltinimo pagalvę palaukiama. Paskui polietilenas nuimamas.
         

Keturkojai ir kiti plėšikai

         
Pats laikas lakas uždengti grotelėmis, kurios apsaugos lizdą nuo pelinių graužikų ir zylių. Grotelių akutės turi būti tokios, kad kirstukas nepralįstų, geriausia – apskritos ar kvadratinės formos. Patekę į avilį pelės, kirstukai labai daug žalos padaro. Galima padėlioti melioracijos vamzdelių, juose padėti grūdų su nuodais. Tačiau taip padaroma žala kitiems gyvūnams – užnuodytų graužikų pagauna katės, jaukas privilioja paukščių. Todėl aš nuodų pačiame bityne nenaudoju, esu už fizines kovos su graužikais priemones.
         
Didžiausia pamiškėje žiemojančių bitynų bėda – kiaunės. Šių smulkiųjų plėšrūnų labai padaugėjo. Viename mano bityno skyriuje iš 10 avilių kiaunės paliko vos tris. Norėdamas apsisaugoti, polistireniniams aviliams padariau skydus iš skardos, kuriais avilius apmaunu tarsi rankoves. Kiaunės dantims polistirenas – vieni niekai, tačiau ir senesnius medinius avilius šie žvėreliai lengvai pragraužia.
         
Dažnai bitininkai skundžiasi dėl skruzdėlių. Pirmiausia bityno nereikia statyti ant jų tako. Jei avilio kojos metalinės, jas galima ištepti solidolo tepalu (žoles po avilių reikia nuravėti). Kartais didžiosios skruzdės atkeliauja į avilį net nuo