Širvintų rajone bitininkaujantys broliai Aleksandras ir Jurgis Masiulioniai už jokius pinigus neparduotų sodybos, kurią su didele meile ir pasiaukojimu kūrė jų tėvas.

Tėvo pėdomis

„Prieš karą tėvas baigė Žemės ūkio mokyklą. Nebijojo naujovių, savo ūkyje tvarkėsi su išmone, – rodydamas iškarpą iš to meto laikraščio, kurioje kartu su kitais mokslus baigusiais ūkininkais nufotografuotas jo tėvas, pasakojo Aleksandras. – Dabar mes su broliu čia šeimininkaujame. Einame tėvo pėdomis. Tiesa, žiemą sunku atvažiuoti, kelias beveik nevalomas, tad teko pirkti visureigį.“ 

1974 m. jų tėvas atsilaikė prieš tūkstančius sodybų nuo žemės paviršiaus nušlavusią melioraciją. Nėjo į gyvenvietę ir tiek. Užtat dabar vaikams yra kuo džiaugtis. Ir ne tiek nuosavo miško ir žemės hektarais, kiek gera nuošalia vieta su kalneliais, šimtametėmis eglėmis prie pat namo, pratekančio vandens tvenkiniu ir ramybe, kurią gal ne kiekvienas įvertintų.

Puikiai tvarkosi vieni

Vaikštant po brolių tvarkomą ūkį, kurio kieme kapstosi vištos, lauko aptvare kriuksi porą paršiukų, aptvertoje ganykloje ratus suka avelių banda, ganosi porą mėsinių galvijų su prieaugliu, sunku patikėti, kad vyrai susitvarko vieni. Dar neseniai kartu su jais triūsė ir sesuo. Jai mirus, broliams tenka pasirūpinti ir gėlynais. Tad sukasi abu kaip tos bitelės. Aleksandras kalba nesustodamas, o Jurgis kiekvieną žodį sveria lyg vaistinėje. Užtat darbai abiejų rankose tirpte tirpsta.

Apžiūrime bityną. Įprasti Dadano aviliai. Aleksandras tikina, kad juose bičių šeimos jaučiasi gerai, svarbu, jog bitininkas laiku padėtų įveikti ligas ir būtų rūpestingas. „Baisu matyti, kai bitininkas pakelia avilio dangtį, o ten pelių išmatos, purvini, prasmirdę draiskalai. Sunku patikėti, bet taip būna“, – piktinosi ir stebėjosi Aleksandras. Jo tėvas negailestingai degindavo senus avilius ir spiečius apgyvendindavo naujuose, paties padarytuose. Ne pirmus metus vadovaudamas Širvintų rajono bitininkų draugijai, jis bičiulius ragina domėtis naujovėmis, atsakingai šeimininkauti bityne, pasinaudoti valstybės teikiama parama.

Brangina savo vardą

Abu broliai neslepia, kad bitininkavimas – pelningas užsiėmimas, juolab kad turi nuolatinių pirkėjų. Bitininkai labai brangina gerą vardą, tad dar niekada nebuvo nuvylę savo pagaminto medaus pirkėjų. „Aš sukuosi čia, o Jurgis dar šiek tiek dirba mieste, tad veža medų ir kitus bičių produktus į Vilnių ir ten parduoda. Kaip sakoma, iš rankų į rankas“, – linksmai kalbėjo Aleksandras. Jis mano, kad kuo mažiau chemijos, tuo geriau. Tad bičių šeimos nuo varozės gydomos naudojant tik oksalo rūgštį.
„Vienas arbatinis šaukštelis rūgšties vienam litrui vandens. Supilami tarprėmiai. Galima daryti dar ir kitaip: 35 g oksalo rūgšties, 1 kg cukraus, 1 litras vandens. Į gautą tirpalą įpilama pelynų ar čiobrelių ekstrakto ir tada jau galima dūminti į avilį specialiu aparatu. Ir pigu, ir ekologiška. Išleidus vos 5 ar 6 litus galima visą bičių šeimą pagydyti“, – patarė Aleksandras. Pasak jo, jei ir pavyktų įveikti varozės erkes, bitininkų laukia kiti iššūkiai. Jis jau girdėjo apie iš Afrikos atkeliaujantį kenkėją, naikinantį bites. Kaip teks su juo kovoti, kol kas niekas nežino. 

Skaudina abejingumas

Medų Masiulioniai kol kas suka paprastu medsukiu. Tačiau jau ketina nusipirkti naują, šiuolaikišką. Metas tausoti jėgas. Didelė dalis bitininkavimo inventoriaus telpa tėvų troboje. Medus sukamas nedidelėje verandoje. Tad nieko nuostabaus, kad medinio namo sienos prisigėrusios medaus ir vaško kvapo. Kai medunešis baigtas ir sėkmingai parduotas visas medus, o bičių šeimos paruoštos žiemai ramiai dūzgia, galima trumpam atsikvėpti. Tačiau netruks ateiti žiema, kai reikės ruošti inventorių kitam sezonui. Broliams žiema nesunki ir niekada neprailgsta.

Tiesa, aplinkiniuose miškuose kaukia vilkai, tačiau nuo jų lengviau apsiginti nei nuo žmonių. Pavogtus avilius broliams pavyko atgauti, o štai įrodyti aplinkiniams ūkininkams, kad negalima purkšti laukų dienos metu, kai skraido bitės, daug sunkiau. Tiesmukiško būdo Aleksandras valdininkams pareiškia: jei turite ką pasakyti, ateikite, o pliurpti nereikia. „Sukviečiau visus draugijos bitininkus, nes visiems mums svarbu, kad laukai nebūtų purškiami, kai skraido bitės, tačiau iš kviestų gal penkių atsakingų valdininkų atėjo tik Širvintų rajono žemės ūkio skyriaus vedėja. Pasikalbėjome gražiai ir išsiskirstėme“, – apmaudo dėl valdininkų abejingumo neslėpė A.Masiulionis.

Stasys Palaukys