Kad dirbti būtų lengviau

Išskirtinės kokybės produkto gamintojas Valdas Karalevičius turguje nesėdi, tik į muges nuvyksta. Medaus mėgėjai, neretai vykdami iš Druskininkų, jį patys susiranda Perlojoje. Valdas laiko apie šešiasdešimt bičių šeimų, vadovauja rajono  bitininkų draugijai ir dar dirba Nacionalinėje mokėjimo agentūroje. Taigi jam kiek viena minutė brangi.

„Viską darau, kad būtų lengviau, patogiau bitininkauti“, – linksmai sako grynas dzūkas. Patogiau tvarkytis jam padeda smalsumas, inžinieriaus mechaniko išsilavinimas ir racionalizatoriaus mąstymas.

Idėja pasidaryti pirmą vietą konkurse pelniusį avilių keltuvą, sukonstruotą kartu su alytiškiu Jonu Ginkumi, kilo pamačius panašų gaminį pasauliniame bitininkystės kongrese vykusioje parodoje. Patentuotas keltuvas kainavo apie 10 tūkst. litų.  Lietuviai jo nekopijavo, tik pasinaudojo gera idėja. Jos įgyvendinimas atsiėjo bent perpus pigiau.

Teko nemažai galvą palaužyti, bet rezultatu vyrai patenkinti. Su tokiu keltuvu bityne galima tvarkytis nevarginant nugaros. Griebtuvais gana tvirtai suimami daugiaaukščio avilio korpusai, juos galima lengvai užkelti ar nukelti nuo platformos, sukamąjį mechanizmą priverčiant veikti paprasčiausiu akumuliatoriniu gręžtuvu.

Tiesa, tobulumui ribų nėra, ir vyrai jau žino, ką ir kaip dar tobulins. Kad pakeltas krovinys patikimiau laikytųsi, primontuos fi ksavimo rankenėlę. Be to, bičiuliai jau sumanė, kaip patobulinti ir keltuvo važiuoklę.

Pavadino „Albertuku“

Keltuvas V.Karalevičiui anaiptol ne vienintelis savadarbis gaminys. Iki jo buvo šiek tiek kitoks keltuvas, Valdo pramintas „Albertuku“. „Jam nereikia nei cigarečių, nei alaus, ir jis nezirzia“, – juokdamasis paaiškina idėjos autorius, kuriam nemalonu prisiminti samdomus talkininkus. Dabar jis bityne išsiverčia vienas, prireikus pagelbsti vaikai.

„Albertukas“ – tai plieninis karučio formos rėmas su vienu ratu. Juo lengva perkelti avilius.

V.Karalevičiui aktualu, kad panašus inventorius būtų universalesnis, juo būtų galima dirbti su ne vieno tipo aviliais. Perlojiškis kada nors pereis vien prie bedugnių daugiaaukščių avilių (korpusus daro pats), o kol kas turi ir varšuvinių, dadaninių. Jie sunkūs, bitininkauti mažiau patogūs, bet patikimi ir šilti. Jų atsisakyti neleidžia ir bičiulio sąžinė – tuose aviliuose bites laikė uošvis. Iš jo Valdas ir perėmė bityną, pradėjo profesionaliai bitininkauti. Keltuvas bityne praverčia ne tik aviliams, bet ir medui ar bičių maistui gabenti. Kaip tik šiomis dienomis Valdas pradeda bičių šeimas ruošti žiemai, jas maitina invertuotu sirupu.

Medaus tvarkymo ypatumai

Dauguma V.Karalevičiaus bičių šeimų – keliauninkės, gabenamos iš vienų žydinčių plotų į kitus. Prie namų – tik senieji aviliai. Be jų, čia yra labai svarbi bityno dalis – medaus tvarkymo cechas. Šiose patalpose viskas apgalvota iki smulkmenų.

Neatsitiktinai net ir ventiliatorius įtaisytas virš medsukio. Apie medų sukantį Valdą bitės neūžia, nes jas viliojantis aromatas telkiasi palubėje, prie vėdinimo sistemos. Čia pat – langas su numatytais kreiptuvais, kurie bites nukreipia į lauką.

Racionaliai įrengtoje bitininko patalpoje, be medsukio, atakiavimo stalo ir automatinės skalbyklės, stovi 400 kg talpos įrenginys kreminiam medui ruošti. Kaip ir daug ką kita, V.Karalevičius jį pasidarė pats pagal literatūroje rastą vokišką technologijos aprašymą. Taip paruoštas kreminis medus, skirtingai nei kaitintas, išsaugo visas vertingas savybes ir išlieka vienodos konsistencijos, nesukietėja. Prie tokio tepti ant duonos labai patogaus Valdo medaus vartotojai jau priprato.

Automatiškai veikiančiu maišytuvu medus maišomas 10–12 parų – dukart per parą po 15 min. „Kai tik medus pradeda kristalizuotis, maišytuvas įsijungia, sukasi 37 kartus per minutę“, – aiškina bitininkas novatorius. Montuodamas šį aparatą, jis sugadino ne vieną gręžtuvą. Sunkiausia buvo rasti optimalų maišytuvo veikimo greitį: suksis per greitai – susidarys putos, dėl sąlyčio su oru bus gadinama medaus kokybė. Ilgai bičiulis ieškojo tinkamo reduktoriaus – medus klampus, jam maišyti reikia atitinkamos galios, kol galiausiai pritaikė pieno aušintuvo reduktorių.

Taip bitininkauti patogiau

V.Karalevičius savo ceche dirba, kai turi laiko. Medų gali sukti ir orams atvėsus. Rudenį avilių korpusus su koriais bitininkas sukrauna ant padėkliukų tam numatytoje patalpėlėje. Įjungia grindinį šildymą ir ramus – medus koriuose nesukietės.

Patogiau paskirstyti laiką padeda ir daugiau gudrybių.

„Tai mano didžiausias turtas – korių keitimo fondas“, – praverdamas šaldytuvo duris ir kviesdamas užeiti sako Valdas. Čia dėžėse tvarkingai sudėti įvairių tipų rėmeliai su koriais. Turint keitimo fondą, taupomas laikas – išsukus medų, nereikia vėl skubėti į bityną, vienu nuvažiavimu vieni koriai išimami, kiti įdedami. Šaldytuve palaikant 5 laipsnių temperatūrą, nesivysto kandys. Vos tik pastebėjęs pirmus kenkėjų kiaušinėlius, bitininkas trumpam įjungia minusinę temperatūrą. Šią karštą vasarą šaldytuvas ypač pravertė.

Ką žinau, žinok ir tu

Tai gyvenimo principas, kurio laikosi bičiulis Valdas. Savo patyrimu jis mielai dalijasi su kitais. Neseniai pas jį lankėsi švedų, baltarusių bitininkų grupės. Švedus ypač nustebino lietuvio nuoširdumas. Vakarų Europoje pernelyg atvirauti žmonės nelinkę. Baltarusius žavėjo technologinės naujovės, bedugniai aviliai, patobulinti aukštarėmių avilių meduvės rėmeliai.

Valdas įsitikino, kad patogiau bitininkauti pusrėmiais. Vieną kraštą nufrezavo. Suglaudus du tokius pusrėmius, tarp medaus korių sumažėja tarpelis. Tai labai svarbu bitėms žiemojant. „Kai tarp maisto susidaro 3,3 cm tarpelis, bičių kamuolys jo nepereina“, – pastebi sumanus bitininkas. Subtiliai pergudraujant bičių prigimtį, šeimas pavyksta apsaugoti nuo bado, mirties.

Perlojiškis nemato reikalo slapukauti. Ir jis pats važiuoja į užsienį „pasivogti akimis ir ausimis“, pavyzdžiui, šaldytuvo, šildomų grindų idėją jis perėmė iš vengrų.

Surėmus pečius – lengviau

Šiemet sukako lygiai dešimt metų, kai V.Karalevičius ėmėsi vadovauti rajono bitininkų draugijai. Tuo metu joje buvo gal 12 narių. Dabar jų dešimteriopai daugiau. Kad spėtų operatyviai visiems perduoti reikalingą žinią, pavyzdžiui, apie rengiamą susirinkimą, prireikia pagalbininkų – grandininkų.

Varėnos draugija turi gražų pavadinimą „Dzūkija“, ant savo bitynų produkcijos klijuoja vienodas etiketes. Draugija iš marijampoliečio meistro įsigijo bičių kūlimo mašiną. Sklando net idėja steigti kooperatyvą.

Tačiau tai – ateitis. O kol kas Dzūkijos bitininkai noriai semiasi žinių, kviečiasi patyrusius lektorius, rengia ir praktinius seminarus. Kaip tik ir šiuo metu, panaudojant Europos Sąjungos paramą, vykdomi mokymai.