Norėčiau papasakoti apie tai, ką pamačiau avilyje 1995 m.

Baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, 1994 m. su drauge išvažiavau atlikti praktikos į JAV. Atsidūriau Nantucketo saloje, Masačiusetso valstijoje. Žinoma, kaip ir įprasta, pradžia svetur niekada nebūna lengva, bet po truputį pripranti. Susidraugavau su kitais studentais, tiek vietiniais, tiek atvykusiais iš Europos. Deja, 1994 m. liepos mėnesį mane pasiekė kraupi žinia. Buvo sunkiausia kelionė Lietuvon. Važiavau į brolio Eligijaus laidotuves...

Praėjus keletui dienų po laidotuvių, mama paprašė nueiti prie avilių ir pažiūrėti, kaip laikosi bitelės. Tuo metu į svečius buvo užsukęs vaikystės draugas Darius Sasnauskas. Ką gi, abu užsikūrėme dūlę ir patraukėme į sodą, kur stovėjo trys aviliai. Iškėlę iš avilio vieną rėmelių abu ilgai tylėjome. Supratome, kad niekur nerasime paaiškinimo, kodėl perai koryje išdėstyti kryžiaus forma. Piršosi mintis, gal bitelės nujautė mūsų šeimą ištiksiančią nelaimę? Gal jos tarsi bandė įspėti šiuo kryžiaus ženklu? Atsako į šiuos klausimus, manau, nėra.

Lemtis taip lėmė, kad po kurio laiko sugrįžau į JAV, į Masačiusetso valstiją. Iki šių dienų prisimenu bičių šnaresį, kai atidarai avilį, jų dūzgimą žydinčiose vasaros pievose. Prie namų, kuriuose dabar gyvenu, stovi keletas avilių. Dažnai atsisėdu prie jų ir šypsausi savo bitutėms, grįžtančioms į avilį su įvairiaspalvėmis žiedadulkėmis ant kojelių. Mano širdyje visą gyvenimą nuo vaikystės buvo ir liks nesuvokiama meilė ir pagarba bitėms.

Masačiusetso valstijos regione, kuriame gyvenu, yra keletas bitininkų mėgėjų. Taigi kartais susibėgame ir pasidalijame žiniomis bei patirtimi. Keletą kartų esu sulaukusi skambučių:

„Atvažiuok, bičių spiečius kabo medyje.“ Deja... Nuvažiavusi randu... širšių lizdą.

Amerikoje daug žmonių net nežino, kuo skiriasi bitės nuo širšių. Tokiais atvejais bandau paaiškinti ir viliuosi, kad daugiau bitės nebus tapatinamos su širšėmis. Ir nesvarbu, kur būtume, ką veiktume, mus visus jungia nesuvokiama meilė bitėms.

P.S. Jei sudomintų šis laiškas, jūsų valia, galite spausdinti. O jei paklaustumėte, kodėl apie tai rašau tik dabar, atsakyčiau – anksčiau tiesiog širdis neleido. Matyt, reikėjo, kad praeitų daugiau laiko.

Nerija Hopkins