„National Geographic” dokumentiniame filme „Pragaro vapsvos” („Hornets From Hell”) nufilmuotas epizodas, kaip kelios dešimtys stambių japoninių vapsvų (lot. - „vespa velutina”), sumaniusių paskanauti bičių lervomis, užpuola avilį ir be didesnių nuostolių išgalabija keliasdešimt tūkstančių bičių.

Masinės žudynės tapo įmanomos, nes europinės bitės gyvena aplinkoje, kur japoninių vapsvų niekada nebuvo, todėl neturi efektyvaus gynybos mechanizmo. Spėjama, jog 2004-aisiais keletas žudikių vapsvų į Europą (Prancūziją) atkeliavo kartu su vazoninių gėlių siunta iš Kinijos.

Azijinės bitės gintis nuo japoninių agresorių moka: bitės apsupa įsibrovėlę ratu ir mosuoja sparnais. Apsupta vapsva miršta nuo perkaitimo. Europinės bitės išvystyti efektyvią gynybinę strategiją neturėjo nei progos, nei laiko.

Vapsvos savo antpuolį pradeda sukiodamosi priešais bičių avilį, išsirinkdamos pavienes bites, jas dekapituodamos (nutraukdamos galvą), nutraukdamos sparnus ir kojas, o likusią kūno dalį nugabendamos į savo lizdą jaunikliams. Suaugusios vapsvos bitės organizmo audinius žiauturais susmulkina į lipnų skystį, kuriuo maitina savo atžalas. Vėliau vapsvos suintensyvina atakas - grėsmingas jų dūzgimas reiškia, jog grįžtamieji reidai į savąjį lizdą netrukus liausis.

Tuomet žudikės vapsvos pradeda susidorojimą su aviliu. Bitės desperatiškai mėgina ginti avilį geluonies dūriais. Kadangi bitės geluonis per silpnas, jog sužeistų japoninę vapsvą, per minutę žūva apie 40 bičių. Masinei egzekucijai pasibaigus, vapsvos vienos su kitomis apsikeičia skysčiais, kad atgautų energiją. Tada jos įskrenda į avilio vidų ir surija maistingas bičių lervas.

Maksimalus japoninės vapsvos greitis - maždaug 40 km/h. Tokiu greičiu žudikės nepailsdamos gali nuskrieti iki 100 km.

Japoninė vapsva už bitę didesnė keturissyk, tokios vapsvos įkandimas sukeliamas skausmas prilyginamas dūriui įkaitinta vinimi. Nors tokių vapsvų įkandimai yra labai skausmingi, žmogui mirtini jie būna tik tuo atveju, jei auka yra alergiška vapsvų įgėlimams.

technologijos.lt