Tarsi iš žurnalo viršelio

G.Rosenienė neslepia: būna valandėlių, kai megzti pavargsta, atsibosta. Tačiau užeina ūpas pasidabinti kitaip nei visos, ir vėl imasi virbalų ar vąšelio. Kai ką ir parduoti pavyksta – litas kitas prie pensijos prisideda. Bet su daugeliu rankdarbių, į kuriuos tenka įdėti daug triūso, moteriai būna sunku išsiskirti. Juk prie didesnio mezginio ji praleidžia pusę mėnesio ar net daugiau.
Mezgėja mano, jog kiekviena moteris, jei panorėtų, galėtų atrodyti kaip nužengusi iš žurnalo viršelio. Prieš porą mėnesių viena neįgali mergina paprašė jos pamokyti megzti. Iki tol nemokėjusi nė virbalų laikyti mergina šiandien švytruoja po Tytuvėnus apsigobusi savo darbo skraiste. Jau baigia megzti liemenę ir šaliką.

Pradedančioms mezgėjoms

Moteris tvirtina, kad blogų siūlų nėra, kai mezgėja neprasta: jei netinka palaidinei, gal pravers paltui, o jei ir tam negeri, gal tinkami skraistei. Tai tarusi mezgėja iš spintos ištraukia skraistę, kurią sujungė iš atskirai numegztų gėlių. Ja dėvinčią Genovaitę žmonės gatvėje nužiūri.
Rankdarbių meistrė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu parinkti tinkamą raštą. Jį lemia ir mezginio siūlai, ir net jų spalva. Tokių pat siūlų ir rašto, tik skirtingų spalvų mezginys atrodys kitaip. Gal tik raudona spalva ne tokia kaprizinga.
Pradedančioms mezgėjoms Genovaitė rekomenduoja storus siūlus (greičiau matyti rezultatas). Be to, išduoda mažą gudrybę, kaip tinkamai pasirinkti virbalus: „Reikia virbalu pradurti kartono lapą ir pro skylę praverti siūlą. Jei slysta sunkiai, virbalas yra per plonas, jei labai laisvai – per storas. Vėliau, kai pirštai įgunda, taip tikrinti nebereikia – patys pirštai pasako, kokie virbalai kokiems siūlams tinka.“
Ar mezginys nenutįs, nesivels, nesusidarys gumuliukai, lemia ne tik siūlų kokybė, bet ir parinktas raštas. Genovaitei arčiausiai širdies yra natūralus pluoštas, vilna. Tokių siūlų mezginys būna purus, gražus. Medvilninis gaminys ne taip gražiai atrodo. O štai linas tinka viskam.

Rankinės prie kiekvieno drabužio

G.Rosenienė prie kiekvieno drabužio priderina rankinę. Ir iš ko tik jų nepadaryta! Praverčia net seni drabužiai. „Iš bet kokio audeklo galima dailią rankinę pasiūti, tik reikia trupučio fantazijos“, – sako moteris. Ji juokiasi prisiminusi, kaip po Šilinių atlaidų vienas vyriškis iš paskos net į Tytuvėnus atsekė, kad iškaulytų megztą rankinę savo moteriai.
„Sunkesniems pirkiniams skirtus krepšius, maišelius siuvu iš druskos maišų. Jie labai tvirti, o negražūs tol, kol nepapuošti. Rankenos – nuo skalbimo miltelių pakuočių. Jos labai tvirtos ir lengvai valomos“, – patirtimi dalijasi Genovaitė.

Šventei – ažūriniai skėčiai

Tytuvėnų gyventoja pagarsėjusi kaip originalių skėčių mezgėja. Vieną jų savo žmonai Kristinai nupirko pats Algirdas Brazauskas. Kitą savo megztą skėtį moteris netikėtai išvydo garsiame žurnale: po juo buvo pasislėpusi stilingų jaunavedžių pora. G.Rosenienės darbų yra įsigiję daug Vyriausybės, Seimo narių.
Mezgėja prie skėčio sugaišta 52 įtempto darbo valandas. Tuomet ieško tinkamo dydžio karkaso, ant jo užtempia mezginį. Tam moteris perka paprastus skėčius. „Tik ne kiniškus, vos kelis litus kainuojančius – per daug darbo įdedu, kad prastą karkasą naudočiau“, – paaiškina.

Pakuliniai stebuklai

G.Rosenienė atneša glėbį puikių buitinės paskirties mezginių: kilimėlių, staltiesėlių, uždangaliukų, netgi šlepetes – daiktus, pasak pačios, padarytus iš baisių pakulinių siūlų.
Viena pažįstama senoje palėpėje aptiko krūvą bala žino kiek metų išgulėjusių pakulų. Buvo beišmetanti, bet prieš tai parodė Genovaitei. „Kilo ūpas pažiūrėti, ką iš tokio dulkių kūlio galima padaryti. Ir štai...“ – šypsosi moteris, dar kartą įsitikinusi, kad nėra blogų siūlų. Taip pat moterų, negalinčių megzti. Tiesiog kai kurių ši veikla netraukia. Genovaitė nelabai supranta, kodėl. Juk taip smagu savo gaminiu pasipuošti, o svarbiausia, kad tai originalu ir nieko nekainuoja.