Tik pliki faktai, kurie būdingi daugybei Lietuvos kaimelių. Ir vis tik ten gimusiems ir gyvenantiems žmonėms už sausų duomenų slypi gyvas ir tikras gyvenimas. Gyvenimas, kuris, deja, labai daug priklauso nuo įvairių institucijų politikos. Politikos, kuri jau pakoregavo cituoto sakinio turinį: Verebiejų kaimo biblioteka iš ilgus metus merdėjusio ir išgelbėjimo taip ir nesulaukusių Kultūros namų (dabar jau – griuvėsių krūvos) jau yra perkelta į mokyklą. Dabar savivaldybės „trintuko strategija“ kėsinasi sunaikinti ir įrašą „yra Verebiejų pagrindinė mokykla“. Nuo ateinančių mokslo metų pradžios ketinama mokyklą uždaryti.

Tokios literatūriškos ir jausmingos įžangos tikslas – ne sukelti sentimentus ir gailestį, bet pasakyti valdininkams, tiksliau – valstybės tarnautojams, kad jų pareigos – ne galios ir puikybės žaidimų smėlio dėžė, bet atsakomybė už tikrus žmonių gyvenimus. Žmonių, kurie turi tiek asmeninės, tiek kaimo savigarbos jausmą. 

Alytaus rajono savivaldybės šūkis – „Čia gera gyventi!”. Puoselėdami gražaus gyvenimo Alytaus rajone viziją, valdininkai pamiršta, arba tiesiog nesuvokia, kad žmogui brangu pirmiausia ne abstrakti „rajono“ sąvoka, bet pirmiausia – vieta, kurioje jis realiai gyvena.

Žinome, kad žiniasklaidos priemonėse piešiamas labai skurdus lietuviškosios provincijos vaizdas. Apleista, prasigėrusi, tamsi, nuo „kolchozų“ laikų likusi be garbės ir orumo. Bet tai tik žiniasklaidos formuojamas įvaizdis. Kiekvienas kaimelis, kad ir koks mažas bebūtų, turi savigarbos jausmą ir savo tapatybės simbolius. Verebiejams toks simbolis ir yra mokykla. Dažnas šią pagrindinę mokyklą baigęs mokinys, net ir nuėjęs į didesnes rajono ar miesto mokyklas, tvirtai teigia, kad Verebiejų mokykla yra ne tik institucija, davusi pagrindinio išsilavinimo pažymėjimą, bet ir svarbi jų asmeninės tapatybės dalis. Ne vienas pasakytų, kad ši mokykla davė ne tik mokslinių žinių, bet išugdė juos kaip asmenybes. Argi ne tai ir yra svarbiausias švietimo sistemos tikslas? Kritiškai, savarankiškai, lanksčiai gebanti mąstyti asmenybė.

Kaip žinia, kiekviena mokykla turi savo viziją ir tikslus. Yra netgi magiški raktažodžiai tai vizijai ir tikslams sustiprinti: „demokratiška“, „moderni“, „šiuolaikiška“, „laisva“. Deja, retai mokyklai pasiseka įgyvendinti tikrąjį šių žodžių turinį. Mes drąsiai teigiame, kad Verebiejų pagrindinei mokyklai – pavyksta. 

Mums, Verebiejų kaimo jaunimo bendruomenei, rajono savivaldybės pareiškimas, kad mūsų mokykloje „vykdomas ugdymo procesas ir mokymo sąlygos negarantuoja kokybiško mokinių mokymo“ atrodo neatitinkantis tiesos. Neaišku, kokiais kriterijais remiamasi darant tokią išvadą. Kokie ekspertai ir kokiu būdu nustatė, kad Verebiejų pagrindinė mokykla teikia „nekokybišką mokymą“.

Mes nepateikiame mūsų poziciją sutvirtinančių skaičių, nes esame įsitikinę, kad mokymosi kokybė ne skaičiais, o realiais pasiekimais matuojama. Nemaža dalis Verebiejų pagrindinę mokyklą baigusių mokinių yra studijavę arba studijuoja įvairiuose Lietuvos universitetuose, dalis jų yra įgiję ne tik bakalauro, bet ir magistro išsilavinimą.

Mokykla visada garsėjo savo laimėjimais įvairiose srityse: ne vienas jos mokinys yra dalyvavęs Respublikiniuose meninio skaitymo konkursuose, gausu ir sportinių laimėjimų, neretas mokinys, tęsdamas mokymąsi kitose mokyklos, yra pasiekęs ne tik aukštas vietas įvairiose olimpiadose, bet ir aukštus balus valstybiniuose egzaminuose. 

Mes nesiekiame, kad Verebiejai būtų pripažintas išskirtiniu kaimu, suprantame, kad tokie pasiekimai yra svarbūs tik mums, bet jaučiame pareigą išreikšti savo susirūpinimą ir reikalauti, kad plėšriu išskaičiavimu paremti sprendimai nebūtų aukščiau žmogaus savigarbos ir orumo.

Mums ypač daug nerimo kelia neaiški, miglota savivaldybės vizija, kaip bus panaudoti mokyklos pastatai, uždarius mokyklą. Kas imsis jos priežiūros? Būtų labai skaudu, jei išpuoselėta ir uoliai prižiūrima mokykla virstų griuvėsių krūva. Argi Lietuvos kaimuose neužtenka pastatų vaiduoklių? Kaip kaimo bendruomenės dalis, mes turime teisę iš savivaldybės reikalauti, kad kol nebus aiškios vizijos dėl pastatų panaudojimo, mokykla nebūtų uždaryta. Be to, manome, kad uždaryti mokyklos kol kas nėra būtinybės.

Prezidentas Valdas Adamkus yra pabrėžęs, o ir Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė pripažinusi, kad labai svarbu išsaugoti kaimo mokyklas, nes mokykla turi būti kuo arčiau vaikų. Be abejo, esame sąmoningi ir Lietuvos demografinei padėčiai, suprantame, kad mokinių skaičius mažėja. Nežinome, kokia bus ateitis, bet manome, kad kol kas mūsų mokyklos mokinių skaičius (nors ir kuklus – apie 50) yra pakankamas, kad mokykla nebūtų panaikinta. Neracionalus mokyklos, vienintelio kultūros židinio, panaikinimas būtų skaudus smūgis Verebiejams. Švietimas – orumui, ne pinigams. Esame tikri, kad mūsų pavyzdys – ne vienintelis, todėl tikimės, kad mūsų poziciją palaikys ir kitos panašaus likimo kaimo bendruomenės. 

Verebiejų kaimo jaunimo bendruomenė:

Mindaugas Grigaitis, buvęs mokinys, VU lektorius;

Eglė Urbanavičiūtė, buvusi mokinė, LSMU studentė;

Robertas Paliutis, buvęs mokinys, VPU studentas;

Aivaras Juška, buvęs mokinys, Kauno kolegijos absolventas ir kiti (iš viso 34 parašai)