Klaipėdietė Loreta Beržinskienė – vienas tokių pavyzdžių. Kartu su vyru ilgus metus buvo sėkminga verslininkė, šiuo metu dirba taip pat ne kiekvienai moteriai artimą ar net įveikiamą bankrotų administratorės darbą. Prieš kelis metus uostamiestyje ji atidarė meno galeriją. Loreta taip pat yra Lions moterų klubo „Smiltė“ narė. Šis klubas šešis metus iš eilės organizuoja labdaringus meno kūrinių aukcionus, kurie padeda jaunoms šeimoms, kovojančios su vaikų onkologinėmis ligomis. Per šį laikotarpį paremta virš trisdešimties šeimų, surinkta virš pusės milijono litų.

Apie visą šią veiklą, tapusią moters gyvenimu, ir prisėdame pasikalbėti. Įsitaisykite šalia ir jūs.

Dažnai sakoma, kad už gerą darbą nereikia laukti nei padėkos, nei dėmesio. Tai tiesa?

Dažniausiai. Kas nors prieš rinkimus padovanoja šaldytuvą, tai sulaukia plataus žurnalistų dėmesio: šeši vyrai veža dovanų šaldytuvą už kelis šimtus litų. Šiemet per mūsų klubo aukcioną paramą gavo septynios šeimos po beveik penkiolika tūkstančių litų. Mūsų veikla ne politinė ir ne priešrinkiminė, todėl, matyt, dėmesio praktiškai nėra. Tiesa, praėjusiais metais buvome pastebėtos – gavome gerumo sparną.

Aukcionus darome ne vienos. Jei dailininkai neduotų mums paveikslų, nebūtų ir tų aukcionų. Per krizę porą metų dailininkai mums davė savo kūrinius visiškai nemokamai. Šiemet trečdalis dailininkų vėl dovanojo mums kūrinius, kitiems sumokėjome, bet minimaliai – už dažus ir porėmį. Jaučiame didelį kūrėjų palaikymą ir prieš juos žemai lenkiame galvą – be menininkų nebūtų ir mūsų veiklos.

Šiandien jau ne naujiena labdara dėl mados ar populiarumo, ne tik iš noro padėti. Kaip jūsų klubui kilo idėja organizuoti labdaros aukcionus?

Atsiradus mūsų klubui natūraliai kilo klausimas, kokia veikla reikėtų ir norėtume užsiimti. Nesinorėjo užsiimti vien saviveikla ir susirinkus moterims tarpusavy plepėti. Sakom, kad reikia užsiimti kažkuo, kas būtų naudinga ir kitiems. Žinojom seną ir opią onkologinių ligų problemą. Žinoma, vaistais daugumą šeimų aprūpina, suteikia kompensacijas, bet yra ir kitų problemų. Įsivaizduokite šeimą iš Klaipėdos rajono: yra ūkis, yra kiaulės, karvės, yra dar keturi penki vaikai... Sergantį vaikelį paguldo į Vilniaus ar Kauno ligoninę, ten gydymas trunka apie pusę metų. Visą tą laiką kartu su juo guli ir mama, palikusi savo ūkį ar darbą, šeimą, namus. Kiek visa tai kainuoja šeimai? Tų dalykų dažnai nepaskaičiuojame, tačiau tai kainuoja praktiškai tiek pat, kiek ir gydymas. Mūsų klubas ir sumąstė padėti tokioms šeimoms finansiškai, kad ta kova su liga kainuotų kiek įmanoma mažiau.

Lietuvoje kasmet organizuojama daug įvairių paramos akcijų ir visose jose tautiečiai aktyviai dalyvauja, aukoja. Ar klaipėdiečiai taip pat noriai tiesia pagalbos ranką?

Taip, taip, taip. Klaipėdiečiai – superiniai  žmonės, tokių nėra nė viename mieste. Jie mumis pasitiki ir tiki, noriai aukoja ir padeda. Visi kartu esame komanda, visi kartu kuriame gražius darbus. Svarbu, kad viską, ką darai, darytum iš širdies. Klaipėdiečiai aukoja nuo dūšios , menininkai dovanoja nuo dūšios  ir mes dirbame nuo dūšios , todėl kol kas viskas ir sekasi.

Jūsų gyvenime daug ir įvairios veiklos, projektų. Štai paskutinis jūsų su vyru „kūdikis“ – meno galerija. Kokia jos „gimimo“ istorija?

Turime nemažai pažįstamų, draugų dailininkų. Kartu su jais vykdavome į plenerus, parodas. Taip ir sumąstėm su vyru atidaryti savo galeriją. Labai mylime meną ir Lietuvos dailininkus, tai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tiesa, reikia pastebėti, kad per labdaros aukcionus žmonės noriai perka kūrinius, tačiau galerijoje prekyba labai menka. Praktiškai vien iš parduodamų meno kūrinių galerija neišsilaikytų. Todėl ir dirbu papildomą darbą. Pati juokauju, kad tai man – brangus hobis. Beje, Klaipėdoje buvome pirmieji, atsidarę meno galeriją.

Tačiau verslas jums nebuvo svetimas jau anksčiau...

Taip, daug metų mūsų profilis buvo sportas. Užsiėmėme prekyba sporto prekėmis. Buvome seniausi Lietuvoje ir išsilaikėme ilgiausiai. Visi galvojo, kad yra labai gerai, labai pelninga, todėl netruko kaimynystėje „išdygti“ tos pačios srities konkurentų. Žinoma, paskui pamatydavo, kad sėkmė ne visada šypsosi...Vis dėlto, matyt, kai atsidarėme meno galerija, kiti ir vėl pagalvojo, kad dabar pelninga prekiauti menu ir vėl panoro konkuruoti (juokiasi).  Tokia jau žmonių prigimtis. Bet tai gerai. Erdvės čia užtenka visiems, svarbu, kad žmonės turėtų pinigų. Bus pinigų ir verslas klestės.

Akivaizdu, kad nesėdite vietoje ir meno galerija – ne pabaiga. Kokie tolimesni planai?

Na, tokių konkrečių ir didelių planų kol kas nėra. Tiesiog šiandieninėmis sąlygomis tu nuolat turi kažką daryti, planuoti, kurti, jei nori išsilaikyti. Visi aplink skundžiasi kaip blogai, kaip sunku... Tai ir stengiesi veikti, kad iš to išsikapstytum. Bet reikia veikti, reikia daryti, ne aimanuoti. Prieš keletą metų, pradėjus smukti verslui, supratau, kad reikia imtis kažko naujo, reikia dirbti. Tada ūkio ministerijoje išlaikiau egzaminus, gavau licenciją ir pradėjau dirbti įmonių bankrotų srityje.

Jūsų veikla labai plataus profilio: nuo ekonomikos iki menų. O kas jums pačiai arčiau širdies?

Viskas, man patinka. Viskas, ką darau. Meno galerija – savotiškas poilsis, atgaiva po sunkių darbų. Tačiau mėgstu ir savo pagrindinį darbą, nes tai artima mano specialybei, kurią baigiau. Šiuo metu administruoju dvylika bankrutuojančių įmonių. Tai sunkus, atsakingas, bet ir įdomus darbas. Reikia nuolat ir daug bendrauti su žmonėmis, bankrutuojančių įmonių vadovais. Juk verslo žlugimas jiems yra savotiškas moralinis bankrotas. Ateina nusiminę, sužlugdyti, o tu turi rasti žodžių nuraminti, vėl įkvėpti. Tai ne visada lengva. Mano darbe turi puikiai išmanyti ne tik ekonomiką, teisę, bet ir turėti psichologijos žinių.

Jūs save laikote karjeros moterimi?

Net nežinau, sunku pasakyti. Aš ne namų šeimininkė ir ja nebūčiau, paprasčiausiai negalėčiau būti. Manau, kad moteris, ypač šiais laikais, turi būti nepriklausoma. Kai moteris yra nepriklausoma, ji savaime yra gerbiama. Moteris turi pasitikėti savimi, turėti idėjų, tikslų ir jų siekti. Juk  protingiems, rimtiems vyrams nereikia „barakudų“, jiems reikia stiprios žmonos.

Pelnytai galima jus vadinti sėkminga moterimi. Koks to sėkmingo gyvenimo receptas?

Pirmiausiai reikia būti linksmai, nuotaikingai ir darbščiai. Negalima savo pykčio ar liūdesio perduoti kitam, tiesiog neturime tokios teisės, jeigu norime, kad viskas būtų gerai. Tam, kad susikurtum sėkmingą gyvenimą, kad turėtum tai, ko nori ir tuo džiaugtumeisi, turi ne niurzgėti, o dirbti. Visur ir visada. Tik tiek.