Prakalbote apie netvarkingas dirbtuves, džiūvančias drobes. Vadinasi, šiuo metu kūryba suaktyvėjusi?

Taip, mano kūryboje dabar pakilimas. Turiu kelis didelius projektus, kurie truks iki pat rudens. Su Europos Sąjungos parama ruošiamės atnaujinti Oginskio dvarą, taip pat statysime smėlio laikrodį Klaipėdos onkologinių ligų reabilitacijos centrui. Šiuo metu aktyviau dirbu su vienu projektu Vilniuje, Karolinos viešbutyje. Ten, per tris aukštus, eksponuojama mano darbų paroda. Kai kurie jau susilaukė ir pirkėjų dėmesio. Bus matyti kaip čia viskas pasiseks. Tai dideli darbai, o tokius parduoti gana sunku. Paprasčiausiai vietą rasti jiems sudėtinga. Ar jūs savo namuose rastumėte vietos trijų metrų ilgio ir dviejų metrų pločio paveikslui? Tai va, tokie niuansai.

Kalbant su menininkais dažnai iškyla amžinas klausimas – ar įmanoma šiandien išgyventi iš kūrybos?

Įmanoma. Tiesiog šiuo klausimu kūryba skyla bent į dvi dalis: duoninę, kaip aš vadinu, kūrybą ir tikrąją, kūrybą dėl kūrybos. Būtent iš „duoninės“ ir gyvename, ją ir kuriame tuo tikslu, kad parduotume, užsidirbtume, turėtume už ką valgyti, apsirengti ir t.t. O kūryba dėl kūrybos skirta tau pačiam, bičiuliams, kitiems meno žmonėms. Juk kuri ne tik tam,  kad pats pasižiūrėtum ir pasidžiaugtum, bet ir kitiems parodytum. Paroda yra tarsi ringas, kur tu kauniesi su kitais kūrėjais. Parodų, kuriose dalyvauji, vardai labai daug pasako apie patį kūrėją.

O kurios kūrybos, „duoninės“ ar dvasinės, vis dėlto yra daugiau?

Turbūt perpus. Jei galėtum daryti tik tai, kas tau patinka ir ko nori, būtų nuostabu. Bet tada reikia ir rėmėjų, mecenatų. Nors neretai pasitaiko, kad kūrimas „duonai ir sviestui“ sutampa su kūrybinio proceso malonumu ir polėkiu.

Neseniai dalyvavote parodoje Vokietijoje, su savo kūriniais esate aplankęs ne vieną užsienio šalį. Kuo skiriasi lietuviškas ir užsienio menas?

Pirmiausiai skiriasi pats menas. Pažiūrėkime kada pas mus atėjo profesionalusis menas – su Čiurlioniu. Tik XIX a. pradžioje Lietuvoje pradėjo rastis meno mokyklų, atsirado lietuviškas menas. Tuo metu, kai Paryžiuje buvo pastatyta arka, lietuviai dar lakstė su arklu ir vyžom. Šiandien labai didžiuojamės, kad Lietuvoje išlikęs liaudies menas. Bet iš tikrųjų juk liaudies menas baigėsi su liaudimi. Kada jie kūrė religinį meną ir jis buvo iš dūšios , reikalingas dvasiai. Liaudies menas nebuvo puošybinis, jis buvo būtinas, naudojamas kaip šaukštas, kaip tos pačios vyžos. Per meną liaudis meldėsi Dievui. O dabar menas yra estetinis, prieinamas tik išsilavinusiems žmonėms. 

Vis dėlto galima sakyti, kad menas, kaip ir daugelis kitų dalykų pasaulyje, panašėja, darosi kosmopolitinis. Juk dabar visi nešioja panašius džinsus, naudojasi panašia technika, net valgome panašų maistą. Todėl ir menu išsiskirti darosi vis sunkiau. Tam reikia tarsi izoliuotis, atsiskirti ir nuo žmonių, ir nuo technologijų.

Jūsų darbai pasižymi įdomia ir kitokia tekstūra: duona, grūdai, pelenai, metalas. Ne dažnas menininkas naudoja tokias medžiagas. Kas jus įkvėpia tokiam pasirinkimui?

Aš manau, kad jei turi ką pasakyti, tai šiandien visiškai nebesvarbu, kokioje formoje tu tai pasakysi, kokia medžiaga išreikši. Pavyzdžiui, daugelį savo metalo darbų dariau pagal turimas klišes. Motyvai kartojasi, tik jie įgauna skirtingą formą, dydį. Taip iš tos klišės gaunasi atskiras meno kūrinys, kuris kalba, kažką pasakoja. Esu daręs paveikslą su valerijono tabletėmis. Gavau užsakymą sukurti paveikslą miegamajam kambariui ir kažkaip šovė į galvą tie valerijonai. O su grūdais visai kita istorija. Kai laidojom mano tėvuką, kunigas užkasdamas pasakė tokią frazę: „Užkasame grūdą, kad iš jo išdygtų varpa – kiti vaikai, anūkai.“ Ta mintis man užsifiksavo ir pradėjau kurti iš grūdų. Pamenu, tuo metu kartais klausydavausi Marijos radijo. Vyksta pamaldos, o aš vaikštau dirbtuvėse ir lengva ranka pilstau tuos grūdus. Įsivaizduoju tarsi tai būtų žmonės, jų likimai.

Palietėte religinę temą. Paties darbuose taip pat ne svetima sakralumo tema. Ką jums, kaip menininkui, duoda tikėjimas?

Aš esu tikintis žmogaus, todėl ir mano kūryboje pasitaiko religijos prieskonio. Sakraline tema esu eksponavęs vieną parodą Kretingos vienuolyne. Tai buvo skulptūros iš metalo. Čia man visuomet baisu perlenkti lazdą. Būna, kuriu kažką ir po to įdėmiai žiūriu, tyrinėju – ar viskas gerai, ar ne per daug to sakralumo. Tiesiog stengiuosi nebūti per daug sentimentalus, savo darbais labiau noriu provokuoti. Tai ir šiuo atveju tie darbai tarsi laviruoja tarp sakralumo ir nesakralumo.

Galbūt dalininko rankoms pavaldus ir žemės ūkis?

Oi, labai baisu man su žemės ūkiu (juokiasi).  Turiu kaimo sodybą Klaipėdos rajone, Vėžaičiuose. Gyvenau beveik šešis metus kaime, buvau jau neblogai įsikūręs. Turėjau ir balandžių, povų, nutrijų, avių, ožkų... trūko tik kiaulės, karvės ir arklio. Pravedžiau melioraciją, išariau, sodinau bulves. Prisimenu kaip su vatinuku, kerzais  ir šakėm ėjau mėšlo mėžti. Darbuojuosi sau tam lauke ir girdžiu už nugaros kažkokie vaikinai šaukia: „ei, seni, kur čia dailininkas gyvena?“ Atsigręžiau, o ten mano draugai iš Klaipėdos atvažiavo, manęs į renginį pakviesti. Taip ir išsivežė mane visam laikui iš to kaimo. Dabar esu už tai dėkingas, nes taip ir būčiau likęs su guminiais batais, be drobės.

Pabaigai įdomu sužinoti: jeigu reikėtų ant stalo padėti kelis daiktus, kurie simbolizuotų dailininką Romą Klimavičių, ką jūs padėtumėte?

Įdomus klausimas ir sunkus. Kažkaip keista, kai baigi grafikos darbą, visi galvoja, kad esi grafikas. Bet aš toks nesijaučiu ir nemanau, kad tai galėtų būti TAS daiktas. Vis dėlto manau, kad ant stalo padėčiau metalą ir dirbinius iš jo. Metalas man yra pats įdomiausias, su charakteriu  – niekas tokių darbų nedaro. Metalas nepretenduoja nei į tapybą, nei į grafiką, nei į skulptūrą... Jis niekur netinka, bet tinka man.