„Kad Svaras pasirinks mano tekstą, buvau garantuota 100%. Joks dainininkas nesirinks įdainuoti 13 posmelių melancholinio kūrinio, persmelkto jaunimo problemomis ir blogomis visuomenės ydomis“, - šypsodamasi sako aštuoniolikmetė Monika Žiauberytė.

Mergina kurti pradėjo paauglystėje, maždaug nuo 13 metų. Mažai kam rodydavo savo eiles, tik per poezijos vakarėlius mokykloje paskaitydavo arba artimiausiems žmonėms parodydavo. Tačiau vieną kartą, eidama į biblioteką, mergina pamatė didelį plakatą „Sukurk dainą žvaigždei“. Skambi konkurso tema „Ne - patyčioms, taip - draugystei“ iš karto patraukė Monikos dėmesį.

„Iš karto pajutau, kad turiu daug ką pasakyti šia aktualia tema. Tad grįžusi namo pradėjau kurti tekstą. Buvo likusios vos 3 dienos, bet man tai nebuvo kliūtis“, - sakė jaunoji poetė. Monika rašo aktualiomis jaunimo temomis, gvildena meilės, išdavystės, patyčių, atstūmimo, vienatvės bei įvairias kitas jaunimo problemas. Ne veltui merginos eiles pasirinko garsus Lietuvos reperis Svaras (hip-hop grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir vokalistas Gabrielius Liaudanskas), kurio dainose taip pat analizuojamos jaunimo problemos: alkoholio pavojus, draugų patyčios, gatvės grupuotės, anarchija ir maištavimas.

„Po Svaro pseudonimu turėtų slėptis sunki, nelengvai suprantama asmenybė, tačiau vos susitikę radom bendrą kalbą. Svaras labai šiltas, mielas, draugiškas ir tikrai paprastas žmogus“, - pažintį su dainininku prisimena Monika.

Grupė „Saulės kliošas“ pasirinko Monikos nuotaikingesnes, prieš 2 metus kurtas eiles.  Su grupe jaunoji rašytoja palaiko ryšius ir dabar. Grupė prašo sukurti daugiau tekstų jiems. „Nesitikėjau, kad bus tiek dėmesio. Maniau gausiu prizą ir viskas, o čia kameros, susitikimai. Buvo labai įdomu ir šaunu pamatyti žinomus atlikėjus ir grupes gyvai“, - džiaugėsi Monika.

Pirmojo kurso Panevėžio kolegijos kineziterapijos studentė galvoja kurti savo BLOG‘ą  (internetinį dienoraštį), o ateity neatsisako planų išleisti savo kūrybos knygą. Jaunoji poetė yra aktyvi skaitytoja. Pastaruoju metu ypač pamėgo psichologines knygas. Neapleidžia ir savo kaimo Kupiškio rajone bibliotekos, kuomet grįžta savaitgaliais į namus.

Monika džiaugiasi ir Juodpėnų kaimo bibliotekininkė Rita Liogienė. „Nuoširdi, kūrybinga, visada linksma ir noriai bendraujanti mergina, tikras kaimo šviesulys, tokių žmonių reta“, - sakė bibliotekininkė.

„Be bibliotekos ir interneto viso šito nebūtų buvę, tad labai džiaugiuosi, kad man taip pasisekė. O ir visiems palinkėčiau siekti savo tikslų, būti aktyviems, besidomintiems ir ieškantiems“, - atsisveikindama linkėjo Monika.

Tu   atėjai  – tu  man padėjai   ( pasirinko   “ Saulės   kliošas“)

Tu atėjai,  kai  lūžo  medžių  šakos ...

Kai kilo debesys  ir  šėlo  audra .

Tu  atėjai,  kai  krito  danguj  žvaigždės ...

Kai šiam  pasauly  jaučiaus tokia menka...

Tu atėjai, kai skendo jūroj saulė...

Kai ošė miškas ir žydėjo žiedai.

Tu atėjai, kai naktys buvo šaltos...

Kai mano širdį draskė  vėjo sparnai.

Tu man padėjai, buvai šalia.

Kai man skaudėjo, jaučiau tave.

Tik tavo dėka sugebėjau pakilt.

Tu išmokei iš naujo viską pamilt.

Kai aš verkiau... Kai dužo mano svajonės...

Kai blaškės siela , žudė  abejonės ...

Tu atėjai taip tyliai , nelauktai

Ir nejučiom šiltai apkabinai.

Vertybių krizė arba Turime tai, ko esame verti  (pasirinko Svaras)

Žmonės  šaukia , rėkia : krizė  krizė !!!

Mums reikia  pinigų , į rojų  vizos !

Muštynės , smurtas ,  žmogžudysčių  kultas .

Štai  šitoks  įvaizdis  jau  aplink  mus  sukurtas .

Visi apakę, protas sutemoj.

Brangieji mano, atsimerkit „bože moj".

Ne pinigų čia krizė, ne tame esmė,

Vertybių krizė, o kieno kaltė?

Laimės sąvoka pasikeitė kardinaliai .

Kas trečias mano: kad laimė – pinigai.

O kur šeima, artumas, pagarba, palaima?

Tie popierėliai  tik sulipdo  tai, dirbi su meile , štai ir pamatai .

Iš savo patirties skaudžios: nėra šeimos,

Tai jokie turtai laimės neatstos.

Nebent trumpam, bet kas po to? Tiesa, be jų sunku. Jie reikalingi.

Bet tiktai tam, kad būtume pavalgę, apsirengę ir tvarkingi.

Niuansų  daug, ir viskas reikalauja pinigų.

Tačiau nėra blogiau, kai nebejaučiame tame ribų.

Teisingai sako, kas per daug - nesveika,

Nes kai daug turim, imam ir išpaikstam.

Žiūriu į valdžią ir pyktis ima.

Kaip nusiritom mes iki šitokio lygio?

Ir apskritai kas darosi visiems?

Iš kur tiek pavydo, paniekos vieni kitiems?

Komercija, kautynės, gobšumo pavestos skerdynės.

Jau ant kiekvieno kampo matosi muštynės.

Pinigai žudo mus, ar to nejaučiat?

Kur tie gražūs laikai, kai tikrosios vertybės  valdė aukštį ?

Kodėl kas antras alkoholy ieško laimės?

Šitiek patyčių, keršto, marios baimės.

Ar kas nors žino kiek kainuoja apkabinimas?

Kiek vertas vienas nuoširdus jausmų dalinimas ?

Užvaldė  materializmas  mus .

Mes  degraduojam , ritamės .

Prarandam  vertingiausius  dalykus .

Aš  vis dar melsiuosi  už mus  visus.

Kur  logika, kur racionalumas ? Ar pagalvojam  apie  pasekmes ?

Jų bumas! O savanaudiškumas ?

Man koktu žiūrėt.

Kaip galim  negalvoti  apie kitą, tik save mylėt?

Ir trokštam  pagarbos. Už ką? Ją reikia pelnyti.

Skaudžiausia tai, kad praeities  likučių  mumyse  jau  nematyti .

Nebuvo  tais  laikais  nei prabangos,  nei  turtų.

Ir nereikėjo, nieks dėl to nealpo.

Tie žmonės savo rankom dirbo, vargo.

Visi už vieną – vienas už visus. Nevengė darbo!

Ir kas svarbiausia: buvo laimingesni mažiausiai milijoną kartų .

Paguodžia viena, mūs  senolių  pavyzdingos kartos.

Deja dabar  ta  laimės  sąvoka  pasikeitę  kardinaliai .

Kai klausi:  "kaip suvoki laimę ?"

Atšauna : “pinigai.”

Nebeturiu ką  pasakyti. Man brangu ne tai.