Pievų lydekos

V.Mačiūnas nė pats nežino, ko jame yra daugiau: verslininko, ūkininko ar tiesiog gamtos vaiko. Jo ir pomėgiai kitokie negu daugelio. Jis paprastai patenka į situacijas, kokių kitiems nenutinka per visą gyvenimą.

Pasitaikė: išėjo medžioti, o teko „patiesti“ ne tik kiškį ar šerną, bet ir brakonierių, net pavojingą plėšiką, žmogžudį. Pareigūnams beliko parsivežti. Buvo nutikę: pakilo oro balionu paskraidyti, bet pastebėjo beįsidegantį mišką – teko gelbėti. Ne kartą pravertė naro patirtis, kai reikėjo skenduolį į krantą ištraukti.

Taigi kai „normalūs“ žmonės kuo geresnes žemes pirko, Vytautas pelkių įsigeidė. Šiandien jo žemės ūkio paskirties žemė plyti išeksploatuotuose durpynuose. Čia ne tik pelkių žolė, krūmai želia, bet ir gilių ežeriukų netrūksta. „Taigi mano žemės ūkio paskirties žemėje galite ir didelių lydekų pasigauti, kurios po mano šienaujamas pievas „laksto“, – šmaikštauja Vytautas.

Atėjo europinė parama

Vytautas šiandien už ūkininkavimą pelkėje netgi ES paramą gauna, mat dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programoje „Šlapynių tvarkymas“. Žinoma, kai pirko pelkes, apie jokias išmokas nė nujausti negalėjo.

„Pirkau kaip medžioklės plotus. Juokinga kaina tuomet buvo – 40 litų už hektarą. Vis tiek iš manęs visi juokėsi, girdi, kam tau jų reikia, ar tik nebūsi su pelkių velniūkščiu sutartį pasirašęs? Šiandien, kiek girdėjau, jau po 7 tūkstančius litų už hektarą moka. Taigi pasitvirtino taisyklė, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Ir malkų nei man, nei mano vaikams, kol gyvi būsime, nepritrūks. O koks gyvenimas pelkėse verda!“ – pirkiniu džiaugiasi Vytautas.

Žmogus apgailestauja, kad šlapynių tvarkymui skirtas išmokas galėjo gauti jau anksčiau, tačiau suklaidino valdininkai – prisakė pirmiausia atlikti savo žemės geodezinius matavimus, kad nuosavybės dokumentuose plotas būtų įvardytas kaip šlapynė. „Reikia, tai reikia. Negi su įstatymu pasiginčysi? Užsakiau geodezinius. Kaip greitai tos tarnybos sukasi, jūs ir patys žinote. Taip belaukiant matavimų ir deklaravimo laikas praėjo, metų išmokos „nuplaukė“. Už geodezinius per penketą tūkstančių suplojau. O paskui žiūriu – mano kaimynai savo šlapynes sugebėjo deklaruoti ir be geodezinių“, – apie biurokratinius nesusipratimus pasakoja tytuvėniškis.

Vytautas ne tas žmogus, kurį galima už nosies vedžioti. Kartą, kai viena savivaldybės specialistė uždraudė kirsti savoje žemėje medžius (girdi, tai regioninio parko teritorija), jis pagrasino žurnalistais: „Pasidarė apmaudu, kad tokius draudimus štampuoja valdininkai, nė nosies iš kabinetų neiškišdami. Priverčiau atvažiuoti į vietą ir pasivaikščioti po mano „parką“. Po to trukdymų nebebuvo. Lengviau visą kvartalą pelkėto miško išvalyti nei valdininką iš kabineto išvilioti. Todėl stengiuosi nuo jų būti kuo atokiau. O kur kitur, jei ne pelkėje.“

Traukia povandeninis pasaulis

Vytautą lyg magnetas traukia ežerų gelmės, kurių apie Tytuvėnus netrūksta.

„Ten visai kitoks pasaulis. Dvidešimties metrų gylyje prožektorių išjungęs nė nesuprasi, kur viršus, o kur apačia. Ir pasakos apie nuskendusius rūmus ar lobius nėra iš piršto laužtos. Gelmėse tokių dalykų esama...“ – žavėdamasis pasakoja V.Mačiūnas. Jis iš ežero gelmių surinko įspūdingą senovinių ąsočių kolekciją. Iš atskirų indų jau galima net servizus sukomplektuoti. Iš dugno ištraukė daug įspūdingų kalvio darbo ledo kirtiklių, kitokių žvejybos reikmenų.

Vandenų gelmės dar slepia ir karų pėdsakus. Naro kolekcijoje – kareiviškas peršautas katiliukas, ant kurio rusiškai išraižyta „Razumov“, kareiviška gertuvė, eilinio diržo liekanos. Teko į krantą ir ne vieną granatą išnešti. „Ai, nieko ten baisaus. Juk ne mina, nėra taip pavojinga. Kita vertus, negi tokį daiktą radęs gali palikti?“ – nesureikšmina pavojaus Vytautas. Kartą jo kvietimu atvykę krašto apsaugos pareigūnai išžvejotas granatas čia pat ant kranto ir susprogdino. Paskui žmonės kalbėjo, neva čia miško broliai buvo paskandinę visą ginklų arsenalą. „Iš tikrųjų tos granatos veikiausiai buvo numestos nuo kranto“, – svarsto V.Mačiūnas.

Tytuvėnų ežerai apipinti įvairiausiomis legendomis. Sako, Bridvaišis susisiekia požeminėmis upėmis su kitais ežerais, turi keletą dugnų ir daug tunelių – neva kaip gi kitaip paaiškinti faktą, kad kai kurių skenduolių ežeras niekada neatiduoda. Bet Vytautas mano, kad čia kaltas ežero durpingas dumblas: „To dumblo – gal penkių metrų sluoksnis. Tokioje vietoje dugne neužsilaiko net penkių centų moneta – prasmenga į dumblą.“

Ekologinės kultūros atspindys

Pasak Vytauto, vandenų gelmės yra mūsų ekologinės kultūros atspindys: „Pamatytų žmonės ežero dugną, dažnam net ūpas maudytis praeitų. Ypač prišiukšlintos tos vietos, kur yra įrengti tilteliai, tramplinai. Butelių šukės, kėdės, bidonėliai, įvairiausia avalynė, langų rėmai su visais stiklais, automobilių ir net traktorių padangos, metalinės lovos, nuskendusių valčių, vandens dviračių liekanos, netgi betono luitai ar geležinkelio bėgiai. Ypač daug dviračių rėmų. Tai vagių darbas: išrankioja, kas jiems naudinga, o rėmus – į ežerą. Manau, kokius penkis kamazus tokių ežero turtų prie vieno tramplino būtų galima surinkti“, – naras piktinasi vandenų tarša.

Aną vasarą Vytautas Giliaus ežero gelmėse surado sandariai užkimštą butelį. Jame buvo, žinoma, ne džinas, besisiūlantis išpildyti tris norus, o poilsiautojų raštas, kad čia 1973 m. liepos mėnesį ilsėjosi fechtuotojai. Ir pavardės išvardytos. „Įdomu, kur dabar tie žmonės? Kur nuvingiavo jų keliai? Ar jie prisimena Tytuvėnus ir į ežerą įmestą butelį?“ – svarsto pašnekovas.

Vytautas seniai į ežero gelmę neria lyg koks elgeta – su maišeliu dugne rastiems daiktams sudėti. V.Mačiūnas siūlė ir regioninio parko administracijai: jis gelmes iškuops, šiukšles į maišus sudės, o jūs tik tempkite į paviršių. Bet administracija tam lėšų nerado, nors Vytautas jokio atlygio už darbą ir neprašė. „Aš čia gyvenu, tuose ežeruose maudosi mano vaikai, kaimynai, pažįstami... Man tik oro deguonies balionus būtų užpildę...“ – šiek tiek apmaudu vyrui.

Pomėgis su nauda

Iš kur tas pomėgis ropoti vandenų dugnais? Pasak V.Mačiūno, tai veikiau ne pomėgis, o atsiradusi galimybė: „Prieš keliolika metų Platelių ežere baigiau nardymo kursus. Gavau leidimą nardyti iki 18 metrų gylio visame pasaulyje. Paskui likimas nuvedė mane į Izraelį. Keisarijoje, Erodo laikų uoste, baigiau nardymo iki 30 metrų kursus. Kadangi esu praktiškas, galvoju, kad malonumus reikia derinti su naudinga veikla.“

Vytautui ėmus tyrinėti ežerų dugnus, atsirado viltis, kad be žinios dingusiųjų sąraše neliks gelmėse prasmegusių, iki šiol nesurastų skenduolių. Vieną tytuvėniškį Vytautas artimiesiems sugrąžino po devynerių metų nežinios – tiek laiko jis išbuvo Giliaus ežero dugne, dešimties metrų gylyje. Kitą kartą naras, žmonių paprašytas, Bridvaišio ežero skenduolę į krantą „parvedė“.

Nijolė Petrošiūtė