Savo rankomis ją perstatė, seną stogą pakeitė nendriniu, o šiuo metu baigiamas tvarkyti sodybos vidus. „Niekas man negali įtikti, tik aš vienas sau įtinku“, – šypsosi Olegas ir vedžioja po gyvenamojo namo kambarius, persmelktus natūralaus medžio kvapo.

Kūrinius įamžina fotografijose

 „Vietiniai nelaiko manęs atėjūnu. Aš esu šio kaimo žmogus“, – save pristato garsus tautodailininkas, medžio meistras Olegas Ribikauskas, artimai susibičiuliavęs su savo kaimynais ar vasarą atvykstančiais poilsiautojais. Praeityje išbandė brangiakailių žvėrelių auginimo verslą, vėliau šis verslas tapo nepelningas, tad teko atsisakyti. Iš Panevėžio atsikėlęs į Vėdarių kaimą, Olegas įkūrė nedidukes dirbtuvėles, kuriose darbštus menininkas iš medžio gamino įvairius buities rakandus – smilkalines, medinius indus, suvenyrus, juos veždavo į muges, kiekvienais metais dalyvaudavo Kaziuko mugėje Vilniuje. Kalbėdamas apie stogastulpių gamybą, kūrėjas prisipažįsta, kad šie lauko puošybos elementai nėra populiarūs – jais domisi vis siauresnis žmonių ratas. „Medis turi tiek daug galimybių, kad viso gyvenimo neužtektų“, – sako Olegas, demonstruodamas tris pačius naujausius savo kūrinius – prieš keletą metų pradėtas gaminti medines lėles. Vienintelis lėlininkas šalyje savo kompiuteryje demonstruoja fotografijas, iš kurių žvelgia neįprasta lėlė su iš sijono ištraukiamais stalčiukais, žydaitė Sara su smuikeliu, lietuvaitė Sigutė, „dėvinti“ tik medinius drabužius...

„Šios lėlės skirtos ne vaikams, o suaugusiems, dažniausiai kolekcininkams“, – tęsia pašnekovas, džiaugdamasis kitu neįprastu savo darbu, pavadintu „Mano piršlybos“. Dailiai pagamintas jaunikaitis, važiuojantis pas nuotaką ir vežantis visą savo „pasogą“ – auksinį žiedelį, žąsį, skrynią, alų. Šį unikalų darbą nupirko vienas kauniškis. Įvairiausiais raštais, odinėmis ir medžiaginėmis detalėmis išmargintos lėlės labiau panašios į pasakų herojus, o kitos savo bruožais mena žmones. Štai iš nuotraukos šypsosi raudonplaukė lėlė, pavadinta Jurga Ivanauskaite, kuri gimė būtent tuo metu, kai garsi rašytoja paliko šį pasaulį. Interjerinių lėlių meistras norėtų parodyti dar ir daugiau savo kūrinių, tačiau ne visi prieš keletą metų gaminti dirbiniai buvo įamžinti fotografijose. Nemažai senesnių ir pačių naujausių suvenyrinių lėlių puikuojasi internetiniame puslapyje www.olegoleles.lt.

Buvo apsigyvenęs bildukas

 Medinukė negimsta per dieną – jos gaminimo procesas gali užtrukti iki mėnesio. „Daugiausia laiko užtrunku derindamas, gamindamas aprangą. Būna ir taip: pasiuvu drabužėlius, o ji, kaip aikštinga ir nepaklusni mergaitė, sako: aš šitos nenešiosiu!“ – kalba Olegas, žvelgdamas į lėlę „Baikerį su violončele“, kuri esą nebuvo kaprizinga ir užsispyrusi. Išmanantis lėlių drabužėlių siuvimo technologiją, lėlininkas siuvėjo amato imasi pats. Ant medinio lėlės kūno pasiūti rūbai paprastai klijuojami, o paskui sutvirtinami žvejybiniu valu. O medžiagų skiaučių parūpina pažįstamos siuvėjos arba tenka ieškoti „skudurynuose“, kuriuose medžio drožėjas randa labai kokybiškų odinių striukių, kurių nenusidėvėjusias skiauteles panaudoja lėlėms rengti.

O. Ribikauskas savo pagamintų lėlių kainos nenori atskleisti. Jo žodžiais tariant, vienas tautodailininkas yra pasakęs: darbas kainuoja tiek, kiek už jį sugebi gauti parduodamas. Atsiranda pirkėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių. Štai vienas Daugpilio pirkėjas net nesidera – sumoka tiek, kiek paprašo lėlės meistras.
 
 Olegas šypsosi – su lėlėmis jis kol kas dar nekalba, tačiau žmogaus veido bruožus ir išvaizdą turintys mediniai sutvėrimai jam ypač mieli, tad ir skirtis sunkoka. Užtat neseniai menininkas savo mediniame name turėjo vieną gyventoją – bilduką. Tačiau nugriovus senąją sodybą ir jos vietoje pastačius naująją, bildukas, matyt, irgi iškeliavo. Apie šiuos neįprastus reiškinius jis žino tik tiek, kad paslaptingi sutvėrimai kasmet vis jaunėja, kol išnyksta.

Vietoj televizoriaus – internetas

 Vėdarių kaime gyvenantis medžio drožėjas nesijaučia vienišas – savaitgaliais atvyksta Panevėžyje medike dirbanti žmona, o vasarą – dukros, anūkai, draugai. Dieną praskaidrina dviejų vilkšunių draugija. Paklaustas, ar neliūdna tuomet, kai visi išvažiuoja ir namai ištuštėja, Olegas purto galvą. „Kai gyveni su žmonėmis, jie tau „prifarširuoja“ galvą įvairių minčių“, – įsitikinęs lėlininkas. Jis mano, kad dabartiniai žmonės, nebejausdami laiko ribų, gyvena vienu ritmu „dirbk, pirk, mirk“, – sako pašnekovas, kuriam vasara atrodo triskart ilgesnė, nei gyvenant mieste. Televizorių įsijungia tik labai retai, nes per prievartą brukamos skandalingos laidos atbaido žiūrovą. Turėdamas laisvo laiko, jis mieliau prisėda prie interneto, kuriame susiranda gerų patarimų, o socialiniuose tinklalapiuose bendrauja su menininkais.
 
 Gamtos žmogumi save vadinantis vėdariškis akylai stebi, kas vyksta gamtoje, kurioje irgi yra purvo ir netvarkos. Jį labai liūdina nesupratingų poilsiautojų elgesys, kurie šiltuoju metų laiku su vandens motociklais ramybę drumsčia ne tik iš didmiesčių ištrūkusiems ir ramybės gamtoje išsiilgusiems žmonėms, bet ir išbaido nendrynuose perinčius retus vandens paukščius. Dėl to gamtos mylėtojui Olegui Ribikauskui labai skauda širdį.

Lina Narčienė